Dažnai sakoma, kad žmogus dėl užimtumo labai retai pakelia akis į dangų, žvaigždes ar saulę. Pasak Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos nario prof. Antano Svirskio, dar mažiau nei apie kosmosą išmanome apie mikrokosmosą – t. y. apie tai, kas vyksta po mūsų kojomis.
Nepažintas pasaulis
Paradoksalu, juk dirvožemis yra didžiausias žmonijos turtas, tačiau mes jo nebranginame. „Centimetro storio dirvožemio sluoksnis, esant itin palankioms sąlygoms, susidaro per ilgus dešimtmečius, o jį sunaikinti galima per kelis sezonus. Ypač pavojinga dirvožemio erozija, chemizacija, intensyvus naudojimas ir net pertręšimas“, – sakė prof. A. Svirskis.
Sunaikinę vos 20–30 cm paviršinio žemės sluoksnio, neišgyventume. „Dirvožemyje pilna gyvybės. Populiariai kalbant, čia nuolat gimsta, gyvena, kovoja ir miršta milijardai įvairių mikroorganizmų. Tai – tarsi mikrokosmosas po mūsų kojomis. Tie mikroorganizmai aktyviai dalyvauja skaidant augalų ir mikrobų liekanas. Taip, vykstant mineralizavimo procesui, iš organinių liekanų išlaisvinami cheminiai elementai, užtikrinama jų apykaita ir pamažu sudaroma dirvožemio derlingumo elementų atsarga – humusas“, – aiškino prof. A. Svirskis.
Mažėja humuso
Taigi atrodytų, kad dirvožemio ir visos gamtinės aplinkos išsaugojimas turėtų būti svarbiausia žmogaus veiklos sritis. Deja, yra kitaip. Sparčiai augant žmonių skaičiui ir plečiantis technologiniam progresui, žmogaus įtaka dirvodaros procesui labai išaugo. Tačiau augalų derlius didėja naudojant vis daugiau mineralinių trąšų, pesticidų.
„Intensyviai ūkininkaujant, nesilaikant sėjomainos ir nenaudojant organinių trąšų, sparčiai mažėja humuso – svarbiausio dirvožemio derlingumo rodiklio. Toks pavojus gresia ir mūsų dirvožemiams, nes daugiausia auginama varpinių javų ir rapsų, nesilaikant sėjomainos. Jau pastebime, kad dirvožemis praranda natūralų derlingumą ir tampa negyva aplinka“, – padarė išvadą prof. A. Svirskis. Kokios pasekmės? „Trąšos veikia tarsi dopingas ar narkotikai, jų reikia vis daugiau ir daugiau. Produkcijos savikaina auga, o jos kokybė prastėja“, – aiškino jis.
Neužmirškime, kad gamtoje niekas iš nieko neatsiranda, todėl negalima tik imti. Panaudotas medžiagas reikia kuo nors kompensuoti, laikytis sėjomainos, kitaip dirvožemio mikro- ir makroorganizmai degraduoja, silpnėja biologinis jų aktyvumas.
Prie suskilusios geldos
Geriausia mokytis ne iš savo, o iš kitų klaidų. Prof. A. Svirskis prisiminė stažavimąsi Olandijoje: „Laukai Olandijoje pertręšti net organinėmis trąšomis, dirvožemis tarsi negyvas. Todėl olandai dirvožemį gaivina naudodami mikroorganizmų mišinius. Be to, ūkininkai gyvulių gali laikyti tik įrodę, kad mėšlą galės panaudoti neviršydami leistinų tręšimo normų.“
Turėtume pasinaudoti ir blogąja buvusios Rytų Vokietijos patirtimi. Šioje šalyje, kur galvijai auginami intensyviai, daugelį metų buvo masiškai naudojami antibiotikai. Kokie rezultatai? Naujieji ūkių savininkai atgavo ūkius su iš esmės negyvu dirvožemiu: paaiškėjo, kad dirvos mikroorganizmus pražudė su mėšlu į dirvą patekę antibiotikai. Pasak prof. A. Svirskio, panašūs duomenys gaunami ir atlikus ilgalaikius dirvožemio tyrimus Lietuvoje.
Kaip teigė prof. A. Svirskis, lietuviai ūkininkai, deja, neįvertino mokslininkų patarimų. Jei ūkininkai atidžiau skaičiuotų išlaidas ir pajamas, suprastų, kad pagal daugelį kriterijų organinė žemdirbystė dažnai pranašesnė už intensyviąją. „Apie 90 proc. dirvų Lietuvoje negauna mėšlo ir komposto, į dirvą patenka vis mažiau šiaudų. Dauguma augalininkystės ūkių augina tik javus bei rapsus ir taip alina dirvas, jose mažėja humuso, todėl derliui gauti reikia vis daugiau trąšų ir pesticidų“, – sakė prof. A. Svirskis. Visomis pastangomis siekiančius kuo gausesnio derliaus profesorius ragina atsikvošėti, nes gal jau kitą sezoną tokie ūkininkai gali atsidurti prie suskilusios geldos.
