Mažųjų daryklų bumas – visame pasaulyje
JAV mūsų sąmonėje su alumi siejasi retai. Tačiau iš 2013 m. šioje šalyje veikusių 2416 daryklų net 2360 gali būti laikomos mažosiomis. Jos kartu užima 8 proc. JAV rinkos. JAV aludarių asociacija tikisi, kad 2020 m. mažosios alaus daryklos užims 20 proc. rinkos.
JAV barų savininkai teigia pastebintys, kad alaus vartotojai „bręsta“ – jiems tampa nebesvarbu tik kuo mažesnė kaina, juos mažiau veikia reklama, jie dėmesį kreipia į alaus kokybę ir įvairovę. Tokiems vartotojams remti mažus nepriklausomus gamintojus, o ne dideles korporacijas, tampa ir įvaizdžio dalyku.
Europoje situacija šiandien yra panaši. Mažųjų daryklų atgimimas tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ar Vokietija prasidėjo dar XX a. pabaigoje: vartotojai, ieškantys įdomesnių patirčių, ėmė jų verdamo alaus ieškoti visur, įskaitant ir didžiuosius miestus, o pačios daryklos savo ruožtu ėmė stengtis, bendradarbiauti ir ieškoti įvairių galimybių, kad jų alus pasiektų įvairius regionus. Mažosioms darykloms paramą, pavyzdžiui, mokesčių lengvatų forma ar įtraukdama jas į turizmo gidus ėmė teikti ir valstybė. Daug aludarių, dar nepamiršusių senųjų technologijų, tai paskatino atsikurti, tęsti dažnai šimtmečius gyvavusias šeimos tradicijas ir vėl virti alų.
Mažųjų daryklų karštinė plėtėsi ir pasiekė netgi tas šalis, kurios šiaip jau alaus vartojimo tradicijomis nepasižymi. Kinija, Japonija, Australija, Švedija, Ispanija – tai tik kelios valstybės, kuriose XX a. pabaigoje pradėjo kurtis mažosios daryklos. Verslininkai užčiuopė perspektyvią nišą: jie suprato, kad ne visus šalies vartotojus tenkina standartinis didelių gamyklų alus ir kad apsimoka steigti mažas daryklas, perimant seniai alų gaminančių šalių patirtį ir akcentuojant skonį bei įvairovę.
Mažosios daryklos skatina turizmą
Plintant mažosioms alaus darykloms, auga ir alaus turizmas. Vokietija, Čekija, Belgija – tai tik kelios valstybės, kurios reklamuodamos mažųjų daryklų alų traukia turistus. Pavyzdžiui, Čekija oficialiame šalį turistams pristatančiame puslapyje drąsiai skelbia, kad vietinėse įvairių šalies regionų daryklėlėse verdamas alus – nacionalinio identiteto dalis, ir kviečia turistus apsilankyti savo alaus daryklose, išskirdama mažas vietines daryklas, veikiančias šimtus metų.
Netgi Prancūzija, dažniausiai išskirtinai siejama su vynu, šampanu ir sidru, atkreipė dėmesį į mažųjų alaus daryklų turizmo potencialą. Šalies senatoriai neseniai oficialiai įtraukė šalies šiaurėje mažųjų daryklų verdamą alų į kultūrinio paveldo objektų sąrašą. Tuo jau naudojasi verslininkai, siūlydami keliones Prancūzijos „alaus keliais“. Lietuvoje mažomis alaus daryklomis ypač garsėja Biržų kraštas. Alaus daryklos „Biržų alus“ direktorius Juozas Narinkevičius sako pastebintis, kad Biržų alus vis populiaresnis tampa ne tik tarp biržiečių bei šio regiono gyventojų – jo vis dažniau ieško ir didžiųjų miestų gyventojai bei turistai.
„Alaus vartotojai tampa smalsesni. Į Biržų regioną vien dėl alaus atvyksta vis daugiau turistų. Atvažiuoja ištisos grupės, kartais net po 50 žmonių, dažnai iš didžiųjų miestų. Jie nori savo akimis pamatyti, kaip mažose daryklose laikantis senovinių tradicijų yra gaminamas tikras alus, kokios žaliavos tam yra naudojamos“, – teigia J. Narinkevičius.
„Biržų alaus“ direktorius sako, kad lietuvių požiūris į alų apskritai keičiasi ir tai atsispindi ne tik augančiame turistų skaičiuje. Šiuo atžvilgiu, jo teigimu, Lietuva žengia kartu su pasaulinėmis tendencijomis.
„Lietuvos vartotojai pasiilgo tikro alaus skonio ir jo įvairovės. Lietuviai nebėra patiklūs – garsus prekės ženklas ar reklama televizijoje juos veikia daug mažiau. Mūsų šalies vartotojai ieško naujų patirčių, įdomių skonių. Jie tampa vis labiau išprusę, ir renkantis alų pagrindiniu kriterijumi tampa kokybė, kurią siūlo mažosios alaus daryklos“, – sako J. Narinkevičius.
