Regina Musneckienė
Kelmės rajone, Tytuvėnuose, gyvenantis Vygandas Každailis prieš 24 metus pasiskolino 200 JAV dolerių, turistiniu autobusu nuvažiavo į Maskvą, nupirko šokoladukų, Lietuvoje juos brangiau pardavė. Išbandė dešimt verslo rūšių, o šiuo metu internetu prekiauja akcijų biržoje. Patyręs verslininkas sako, jog akcijų birža – gera verslo niša jaunimui.
Verslo imtis privertė nepritekliai
„Buvau vienas iš pirmųjų spekuliantų Kelmės rajone, – su šypsena prisimena verslo pradžią UAB „Antivis“ savininkas Vygandas Každailis. – Studijavau Žemės ūkio akademijoje. Tėvai buvo labai taupūs. Dėjo rublį prie rublio. Pinigus laikė banke. Rubliai nuvertėjo. Neturėjo iš ko mane paremti. Teko manytis pačiam.“
Vygandas pasiskolino 200 JAV dolerių, turistiniu autobusu nuvažiavo į Maskvą, ten nupirko šokoladukų, pėdkelnių ir telefono aparatų. Parsivežė tris didžiulius kelioninius krepšius prekių. Viską pardavęs, grąžino skolą ir dar uždirbo 300 dolerių. Galėjo pakartoti kelionę.
Sėkmė Maskvoje padrąsino pasukti į Kijevą. Iš Ukrainos su draugais veždavo degtinę. Važiuodavo su „Žiguliais“. Prisikraudavo po 18 dėžių. Lietuvoje išvežiodavo po parduotuvėles. Po penkių reisų į Kijevą iš uždarbio galėjai nupirkti naują automobilį, vadinamąjį „devintuką“.
Per trečią reisą jauni vyrai važiuodami užmigo. Nuslydo į griovį. Nemažai degtinės butelių sudužo. Po tokios nesėkmės nebenorėjo tęsti šio verslo.
Pasuko į Riazanę (Rusija). Ten veždavo iš lietuvių supirktus senus „Žigulius“, pirko pigesnį auksą, kurį parduodavo Lietuvoje, supirktuvėse.
Vedęs norėjo ramesnio gyvenimo
Kai Vygandas vedė ir gimė vaikai, nusprendė imtis pastovesnio verslo. Jauna šeima apsigyveno Tytuvėnuose. Atidarė kavinę prie ežero.
„Tuo metu siautėjo reketininkai. Reikalavo duoklės. Nieko jiems nemokėjau, nors grasino. Jaunas buvau – turėjau drąsos. Per vasarą iš kavinės uždirbome 4000 litų. Tuo metu tai buvo labai geri pinigai,“ – pasakoja verslininkas.
Porą metų Každailių šeima Tytuvėnuose turėjo nedidelę parduotuvėlę. Iš pradžių gerai sekėsi. Paskui mieste įsikūrė daugiau parduotuvių. Dėl konkurencijos pelnas mažėjo.
Parduotuvę uždarė, bet surado kitą verslo nišą. Miškuose buvo daug medžių išvartų. Keturi draugai nusprendė įkurti medžio apdirbimo įmonę. Sudėjo 10 tūkstančių litų ir įkūrė „Vižeranos“ bendrovę. Pjaudavo ir parduodavo medinius pabėgius. Uždarbis siekdavo 300 procentų nuo įdėtų pinigų.
Bandė prekiauti ir metalais. Tačiau, pasak Vygando, banditai pasiūlė ylą į inkstą. Teko trauktis iš šito verslo.
Į „Vižeranos“ įmonę investavo anglai. Linkaičiuose bendrovės akcininkai įkūrė lentpjūvę. Įdarbino 150 žmonių. Iš kokybiškos medienos gamindavo lovų dalis ir eksportuodavo į Didžiąją Britaniją. Pjaudavo apdailos lenteles.
Iš rąsto nieko nelikdavo – žievę parduodavo kurui, o iš pjuvenų vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti granules. Jas parduodavo Danijoje. Įmonė gyvavo kelerius metus.
Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, pradėjo masiškai išvažiuoti žmonės. Ėmė trūkti darbininkų. O prie staklių ir granuliatorių reikėjo sumanių, protingų žmonių. Be to, brango elektra ir mediena.
Ne paslaptis, kad kai kurie darbininkai vogdavo. Bendrovė nusamdė apsaugos firmą. Jai mokėdavo po 10 tūkstančių litų per mėnesį. Bet apsaugininkai ėmė vogti kartu su dabininkais.
Anglai pradėjo kalbėti apie pasitraukimą. Vygandas pats savo partneriams pasiūlė išsivaikščioti. Uždarius lentpjūvę, bendrovė patyrė šimtus tūkstančių litų nuostolio.
Žalioji korta
„Vižeranos“ įmonė, pasinaudojusi palankiu lito ir dolerio santykiu, pradėjo vežti iš Amerikos visureigius ir parduoti juos Rusijoje. Uždarbis buvo labai neblogas.
Taip sutapo, kad Vygandas Každailis laimėjo ir žaliąją kortą. Į Ameriką buvo išsivežęs šeimą. Tačiau po kelių mėnesių grįžo atgal.
„Amerikoje veikliems žmonėms yra labai daug galimybių uždirbti ir gerai gyventi. Tačiau tėvynės ir namų ilgesys darė savo. Apsispręsti padėjo ir tai, kad tuo metu stojosi ant kojų ir Lietuva. Viskas kilo,“ – savo apsisprendimo motyvus aiškina verslininkas.
Susiliejo ir išsiskyrė
Sugrįžęs į Tytuvėnus V. Každailis savo verslą sujungė su tuo metu čia gyvavusia „Angies“ bendrove. Investavo ir įkūrė degalinę Tytuvėnuose.
Prieš penketą metų, turėdamas neblogą pradinį kapitalą, V. Každailis pradėjo prekiauti akcijų biržoje. Suprato, jog tai – pati patraukliausia verslo niša.
Pagaliau atradęs geriausią būdą išgyventi, atsiskyrė nuo partnerių. Pasidalijo bendrovės turtą.
Každailių šeimai atiteko degalinė. Gali būti, jog ateityje verslininkas atsisakys ir jos. Pusę degalų kainos sudaro akcizas ir PVM. Tai išpučia kainą. Apyvarta mažėja. Amerikoje likę Vygando draugai pasakoja, jog ten litras benzino kainuoja tik du litus. PVM degalams – tik 7 procentai. Lietuvoje degalinių pelną „numuša“ didėjantys kontrabandos srautai.
Každailiai dar turi ir viešbutį „Samana“. Tačiau čia gaunamų pajamų, pasak Vygando, užtenka išlaikyti tik administratorei. Viešbučio patalpose verslininkas įkūręs ir savo biurą. Nuomoja patalpas dar porai įmonių.
Dalį lėšų tytuvėniškis investavo ir į žemę, viliasi, jog ūkininkaus sūnus.
Konsultuotis, bet vadovautis savo protu
„Ateina laikas, kai gyvensiu vien iš investicijų, – perspektyvas piešia šeštus metus akcijų biržoje prekiaujantis 45 metų tytuvėniškis. – Šiuo metu gamyba Lietuvoje visiškai neapsimoka. Perspektyvus tik žemės ūkis ir maisto perdirbimas, nes pasauliui maisto visuomet reikės. Be to, Lietuvoje verslą labai spaudžia dideli mokesčiai. Pagal jų didumą mes – treti Europoje.“
Verslininko nuomone, prekyba akcijų biržoje mūsų jaunimui – puiki niša verslui. Mokslas Lietuvoje aukšto lygio. Ypač pažengusios kompiuterinės technologijos. Jaunimo galvos geros. Vaikas jau nuo keturiolikos metų turi žinoti, kas yra akcijos. Ta linkme Každailiai nukreipia ir savo vaikus.
Dabar daugelis konsultuojasi su bankų analitikais. Per krizę konsultavosi ir V. Každailis. Analitikai patarė laikyti pingančias akcijas – esą pabrangs. O jos visai nuvertėjo. Patyrė nuostolį.
„Galima konsultuotis, bet reikia turėti ir savo proto, – įsitikino verslininkas. – Ir kažin ar bankų analitikai patys gudriausi, jei dirba visą mėnesį už aštuonis tūkstančius litų. Akcijų biržoje kartais per dieną galima uždirbti po 2-3 tūkstančius dolerių.“
Apartamentai Bulgarijoje
Verslai, kuriais dabar užsiima V. Každailis, reikalauja nemažai laiko ir įžvalgos. Tačiau turi daugiau laiko maloniems užsiėmimams. V. Každailis remia tinklinio klubą „Rūta“, kartais lydi tinklininkus į varžybas. Šiuo metu padeda formuoti Lietuvos tinklininkų nacionalinę rinktinę, kuri dalyvaus atrankoje į Europos čempionatą.
Prieš kelerius metus V. Každailis investavo į apartamentų statybą Bulgarijoje. Dideliame pastate su baseinais ir kita pramogų infrastruktūra įsigijo dviejų miegamųjų 70 kvadratinių metrų ploto apartamentus ant jūros kranto. Jie kainavo beveik tris kartus pigiau negu dviejų kambarių butas Palangoje. Išlaikymas su visais komunaliniais mokesčiais kainuoja 800 eurų per metus.
Tačiau šeima neužsiima masine šių apartamentų nuoma. Nenori, kad poilsiautojai nuniokotų. Ilsisi patys, giminės, pažįstami. „Patinka ten atostogauti,“ – džiaugiasi verslininkas.
Valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti verslui
Ką daryti, kad kuo daugiau iš Lietuvos emigravusio jaunimo sugrįžtų?
V. Každailis sako, jog valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti verslui. Lietuviai – labai darbšti tauta. Estai už mus gyvena geriau, nes priėmė desovietizacijos įstatymą, į valdžią atėjo jauni, gabūs žmonės.
Tuo tarpu Lietuvoje verslui dabar sudarytos tokios sąlygos, kad nieko neapsimoka gaminti. Sąnaudos tokios didelės, kad privalai skriausti dabininką. O jeigu nori, kad žmonės sugrįžtų iš užsienio, darbininkui privalai mokėti bent 2–3 tūkstančius litų.
Išpūstas biurokratinis aparatas nepadeda, o trukdo verslui. Valdininkai važinėja prabangiais automobiliais, turi sekretores.
„Aš esu jau patyręs ir nenuskurdęs verslininkas, bet neperku prabangių automobilių ir nesamdau sekretorės, – sako V. Každailis. – Jeigu taip ilgai įgyvendinčiau savo planus, kaip valdininkai, iš karto žlugčiau.“
