Kipras buvo tapęs prieglobsčiu neaiškiais būdais uždirbtoms turtingų rusų santaupoms. Įvairiose pasaulio vietose įsikūrusios jurisdikcijos dėl žemų mokesčių tarifų ir pažado laikyti paslaptyje visą informaciją apie savo klientus yra nusipelniusios mokesčių rojaus titulo, rašo „QZ“.
Tradiciškai tokiose valstybėse neteisėtais būdais gautus pinigus legalizuoja, nusikaltėliai, korumpuoti valdininkai ir sukčiaujantys verslininkai.
Besivystančios šalys dėl mokesčių rojų kaimynystės kasmet praranda daugiau pinigų nei sulaukia jų iš įvairų investicinių programų skirtų vystymui ir plėtrai.
Vien tik JAV per metus mokesčių rojumi tituluojamose valstybėse kasmet praranda apytikriai po 150 mlrd. JAV dolerių, nes dalis bendrovių visiškai teisėtais būdais dalį savo pajamų gali nukreipti į mažų mokestinių tarifų valstybes.
Tokios valstybės kaip Kipras sukuria parazituojančias finansines ir mokestines struktūras iš kurių pelnosi siauras turtingų klientų ratas bei vietos teisininkai ir finansininkai. Žinoma, tam tikros naudos gauna ir šių mažų valstybių gyventojai, nes finansų sektoriaus indėlis į bendrą ekonominį augimą įgyja didžiulią svarbą.
Vis dėlto realią ekonomiką kuriančioms valstybėms toks salų ekonominis modelis neša tik nuostolius ir iškraipo konkurencinę aplinką.
Nepaisant to mokesčių rojaus šalininkai tvirtai laikosi savo argumentų, kuriais bando pateisinti savo egzistavimą.
Anot jų, tokiose jurisdikcijose veikia sklandi ir sąžininga teisinė sistema, kuri klientams iš Kinijos, Rusijos ar kitų korupcijos lopšių leidžia tikėtis objektyvaus ginčų sprendimo ir patikimos apsaugos.
Neretai tokiose valstybėse kaip Britų mergelių salos ar Kaimanų salos veikia Britanijos teise pagrįstos teisinės sistemos, tačiau kyla klausimas, kodėl užsieniečiai renkasi būtent šias salas, o ne Jungtinę Karalystę. Britų mergelių salose dirba vos trys teisėjai, tuo tarpu Jungtinė Karalystė galėtų pasiūlyti kur kas profesionalesnę teisinę pagalbą.
Tenka pripažinti, kad teisinė sistema nėra lemiamas veiksnys, kur kas svarbiau - galimybė nemokėti mokesčių ir anonimiškumas.
Kita vertus tokių teritorijų atstovai tvirtina esą ofšoriniai finansų centrai užtikrina konkurenciją tarp valstybių ir užkerta kelią pernelyg aukštiems mokesčiams kitose šalyse.
Jų tikinimu be tokių teritorijų kaip Kaimanų salos tradicinės valstybės apkrautų verslininkus ir turtingus žmones nepakeliamais mokesčiais. Vis dėlto nėra empirinių duomenų kurie įrodytų valstybių mokestinės politikos ryšį su ofšorinių finansų centrų veiksmais.
Prancūzų bandymas padidinti mokesčių tarifą turtingiesiems baigėsi nesėkme dėl Konstitucinio teismo sprendimo. Tuo tarpu Graikija padidino mokesčius dėl didžiulės skylės valstybės biudžete.
Absurdiška manyti, kad visiškas mokesčių panaikinimas arba sumažinimimas iki minimumo yra siektinas gėris. Didesnės valstybės turi didžiulius viešuosius įsipareigojimus, kurie yra įgyvendinami už mokestines lėšas, tuo tarpu mikrovalstybės įgijusios mokesčių rojaus statusą dažnai neturi net padorios kariuomenės ar sudėtingos infrastruktūros kurią reikėtų išlaikyti.
Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos teigimu dėl mokestinės konkurencijos tarptautinės bendrovės įgyja konkurencinį pranašumą prieš nacionalinį verslą. Keliose šalyse veikiančios įmonės gali pasirinkti mokestiniu atžvilgiu palankiausią valstybę ir į ją nukreipti savo pajamas, kurios ten ir bus apmokestintos. Tuo tarpu nacionalinis verslas neturi galimybės rinktis tarp kelių mokestinių jurisdikcijų. Be to, dažnai jis neturi lėšų suregzti sudėtingas teisines struktūras, kurios leistų teisėtai nukreipti pajamas į ofšorinius finansų centrus.
Gindami mokesčių lengvatas ir anonimiškumą tokių valstybių teisininkai nepamiršta pabrėžti, esą jų siūlomos paslaugos užtikrina verslo ir fizinių asmenų lėšų apsaugą nuo nacionalizacijos.
Anot jų, bendrovių savininkų anonimiškumas apsaugo klientus nuo jų gimtųjų šalių režimų, kurie praranda galimybę perimti verslą ar turtą. Iš dalies šis teiginys yra teisingas. Anonimiškumas gali bent iš dalies apsaugoti lėšas nuo korumpuotų režimų. Rusija gali užšaldyti sąskaitas tik tuose bankuose, kurie veikia jos viduje, tačiau yra bejėgė prieš Singapūro bankininkus.
Vis dėlto būstinė mokesčių rojuje negali visiškai apsaugoti verslo nuo valstybės institucijų piktnaudžiavimo. Tai 2009 metais savo kailiu pajuto Kinijos pieno produktų bendrovė „Taizinai“, kuri savo veiklą įregistravo Kaimanų salose. Kilus konfliktui tarp bendrovės ir Kinijos savivaldos, pareigūnai paprasčiausiai nacionalizavo gamyklas, kurios veikė Kinijoje.
Bene veidmainiškiausiai skamba Šveicarų tvirtinimas esą jie anonimiškumo taisyklę išplėtojo siekdami antrojo pasaulinio karo metais apsaugoti žydų turtą. Šį mitą 1996 metais pradėjo kurti bankas „Credit Suisse“.
1998 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Šveicarijos bankai karo metais priglaudė didelę dalį nacistinio režimo aukso. Dalis šio turto buvo pavogtas iš holokausto aukų.
