Mažų šalių taupymo politika įdomi tik siauram ratui specialistų. Tačiau kartais mažųjų patirtys eskaluojamos visame pasaulyje kaip įrodymas, kad tam tikros politikos prieigos veikia geriausiai.
Šiandien Graikija, Baltijos valstybės ir Airija minimos kaip pavyzdžiai diskusijose, ar reikalinga taupymo politika. Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas bando įrodyti, kad Latvijos BVP vis dar 10 proc. mažesnis negu prieš krizę, taigi darbo užmokesčio mažinimo politika nesuveikė. Airija, kuri nebuvo išoriškai pradėtos taupymo politikos pavyzdys, pritaikė savo valiutos devalvaciją ir atrodo, kad dabar tai atsipirko į gerą. Vis dėlto kiti pastebi, kad Estija suskubo taupyti dar tik krizei prasidėjus ir išvengė rimtesnių finansinių problemų, todėl dabar gana sparčiai atsigauna. Kita vertus, Graikija, kuri per ilgai nukėlinėjo savo finansų pertvarkas, susidūrė su rimtomis krizės pasekmėmis ir iki šiol yra įklimpusi į problemas.
Abi šio ginčo pusės pamiršta paminėti išskirtinius bruožus ir pradines pozicijas, kurios tiesioginius vertinimus daro bergždžius.
Galima sakyti, kad Latvija, kaip ir kitos Baltijos valstybės, krizės pradžioje turėjo didžiulių einamosios sąskaitos deficitų. Tai reiškia, kad kapitalo įplaukos, kurios sudarė penktadalį viso Latvijos BVP, finansavo perteklinį vartojimą ir statybų bumą. Taigi, kai per finansų krizę šios įplaukos nutrūko, BVP procentinis mažėjimas siekė dviženklį skaičių. Šiuo požiūriu nenuostabu, kad Latvijos BVP vis dar dešimtadaliu mažesnis nei prieš krizę. Šiaip ar taip, nė viena šalis negali be perstojo gyvuoti su einamosios sąskaitos deficitu, siekiančiu 25 proc. nuo BVP.
Kiekvienas Baltijos šalių palyginimas su „Didžiąja depresija“ (arba dabartine JAV) yra tik laiko švaistymas. Baltijos valstybės turėjo staiga prisitaikyti prie nutrūkusių išorės įplaukų. Tokiu atveju, tai nebuvo JAV problema nei 1930-aisiais, nei šiandien.
Geresnis būdas suprasti laikotarpio po krizės pažangą – pažvelgti į produkcijos skirtumą arba faktinio ir potencialaus BVP santykį. Europos Komisijos duomenimis, Latvijos faktinis BVP 14 proc. viršijo potencialųjį prieš sunkmetį ir krito 10 proc. žemiau potencialaus BVP, kai subliuško ekonomikos burbulas. Vis dėlto atsigavo taip pats sparčiai, dabar potencialus ir faktinis BVP susilygino.
Latvijos vyriausybė po griūties pakėlė mokesčius, kad išlaikytų maždaug pastovias įplaukas į biudžetą, bet didžiulis deficitas augo ne lėčiau už socialinių išmokų skaičių. Pastarąjį efektą lėmė paklausos ir gamybos griūtis. Vis dėlto, V formos atsigavimas vėl sumažino išlaidas, staigiai tirpdydamas deficitą. Atsigavimas gali būti dalinis, nes ankstesnis produkcijos lygis nebuvo patikimas, bet vyriausybei jo pakako.
Taigi, Latvija šiandien mėgaujasi stabilia finansine padėtimi, nes gamyba beveik lygi potencialiai ir šis rodiklis toliau kyla. Taupymo politika laikinai dar paaštrino nuosmukį, tačiau sugrąžino finansų stabilumą be ilgalaikės žalos visai ekonomikai. Kitaip nei, pavyzdžiui, Graikija, kuri iš lėto pritaikė taupymo politiką, o jos faktinis BVP – 12 proc. žemesnis nei potencialus ir šis skaičius auga.
Ar Islandiją galime laikyti kontroversišku pavyzdžiu Latvijai? Kad iš kaip būtų, jos BVP krito žymiai mažiau, turėjo panašų einamosios sąskaitos sąskaitos deficitą prieš krizę ir ilgiau patyrė didelį deficitą. Kitaip nei Latvija, Islandija leido masiškai devalvuoti savo kroną. Tačiau pati devalvacija nebuvo tokia svarbi, kaip visi manė. Kita vertus, eksportas spartėjo ypač gerai, nes Islandijos pagrindiniai eksporto šaltiniai – žuvis ir aliuminis – nestokojo paklausos po 2008-ųjų.
Tai leido vidaus ekonomikai stabilizuotis. Baltijos valstybės negalėjo pasigirti tokiu paklausiu eksportu. Iš tikrųjų Latvija buvo ypač paveikta tarptautinės prekybos lėtėjimo 2008–2009 metais, nes buvo nuo jo priklausoma.Vis dėlto, puikaus Islandijos pasirodymo derėtų sieti ne su kronos devalvacija, o su pasauliniu atšilimu. Pastarasis „stumtelėjo“ silkes Šiaurės link, į Islandijos vandenis.
Islandija tikrai nėra pavyzdys, kad taupymo politikos vengimas pasiteisina. Mažose ir atvirose ekonomikose didesnis deficitas išlaiko vidaus gamybą, nes dauguma papildomų išlaidų skiriama pirkti importuojamoms prekėms. Taigi nenuostabu, kad nepaisant žymios devalvacijos Islandijos einamosios sąskaitos deficitas lieka didžiulis ir prisideda prie stambios užsienio skolos.
Be to, Islandijos valstybės skolos ir BVP santykis – 100 proc., o Latvijoje šis rodiklis siekia tik 42 proc. Iš dalies skirtumas iliustruoja skirtingas startines pozicijas ir bankų gelbėjimo išlaidas. Nėra abejonių, kad dėl deficito valdymo Latvijos viešieji finansai šiandien daug geresnės būklės, o skolos stabilumas nebekelia rūpesčių.
Svarbiausia atsargiai kalbėti apie pamokas pagal mažų valstybių, kurios pasižymi skirtingomis charakteristikomis, patirtį. Peršasi viena bendra išvada, kad atidedant taupymo politiką nebus išvengta finansinio ir išorinio nestabilumo.
CV Danielis Grosas
Europos politikos studijų centro vadovas;
Dirbo Tarptautiniame valiutos fonde;
Dirbo patarėju ekonomikos klausimais Europos Komisijoje, Europos Parlamente, Prancūzijos premjerui ir finansų ministrui.
Danielis Grosas
