Diskusijos dalyviai minėjo gynybos pramonę, biotechnologijas, lazerius, sveikatos technologijas ir dirbtinį intelektą. Tačiau svarstyta ir apie tai, ar valstybė geba sudaryti sąlygas verslui augti, įgyvendinti susitarimus ir pasinaudoti technologijų teikiamomis galimybėmis.
Diskusijoje dalyvavo verslininkas Rolandas Valiūnas, ekonomistė dr. Agnė Paliokaitė, istorikas prof. Rimvydas Petrauskas ir politologė prof. dr. Margarita Šešelgytė. Pokalbį moderavo Darius Matas.
Svarbu ne tik išsirinkti stiprias sritis
Diskusijos pradžioje R. Valiūnas pasakojo svarstęs, kuo Lietuva galėtų išsiskirti. Tarp galimų krypčių buvo minimos gynybos pramonė, biotechnologijos ir lazeriai, tačiau jis kėlė klausimą, ar sutelkus dėmesį į kelias pasirinktas sritis nenukentėtų kiti ekonomikai svarbūs sektoriai. Kaip pavyzdį jis pateikė logistiką.
„Turi būti trys svarbios sritys: gynybos pramonė, biotechnologijos ir lazeriai. Aš pagalvojau apie lazerius – labai gera, labai teisinga sritis, bet, jeigu neklystu, jie per metus sukuria apie 200 mln. <...> O ką daryti logistikos sektoriui, kuris sukuria BVP? Tai aš čia susimąsčiau ir padariau savo išvadas“, – nurodė jis.
R. Valiūnas prisiminė, kad prieš maždaug 20 metų išgirdo mintį apie vieną dalyką, kurio Lietuvai reikia, kad ji taptų sėkminga šalimi. Koks tas dalykas galėtų būti, jis, pasak jo paties, ilgai svarstė. Galiausiai atsakymą susiejo su valstybės gebėjimu greitai ir patikimai veikti.
„Vienintelis dalykas, kurio reikia 2040 metais, tai greitos ir patikimos valstybės, kuri leistų verslui [judėti] į priekį“, – sakė R. Valiūnas.
Strategijas turime, bet neįgyvendiname
A. Paliokaitė diskusijoje atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje ne kartą mėginta tartis dėl šalies ateities, tačiau parengti tikslai ne visada virsta veiksmais. Ji įvardijo baimę pasirinkti prioritetus, nepakankamai aiškius susitarimus ir atsakomybės už rezultatus stoką.
„Realybė yra tokia, kad Lietuvoje dauguma strategijų nėra įgyvendinamos. Čia yra esminė problema“, – sakė A. Paliokaitė.
Ji aiškino, kad kartais vengiama išskirti svarbiausias kryptis, nes nenorima, kad kuri nors sritis liktų nuošalyje. Tačiau, pasak jos, kai valstybė bando vienu metu siekti visų tikslų, ištekliai išsiskaido ir pažanga lėtėja.
„Pirma, tai baimė pasirinkti, nes nenori būti nefaini. Antra – aiškių susitarimų stoka dėl to, kas yra prioritetai ir kaip įgyvendinsim.“
A. Paliokaitė ragino prioritetus rinktis taip, kad jie padėtų augti ne vienai atskirai sričiai. Tarp jos minimų krypčių buvo technologijomis papildytas valstybės valdymas ir inovacijų lyderystė didelį potencialą turinčiose nišose.
„Antras prioritetas mano būtų efektyvus valdymas, bet šiek tiek daugiau technologijomis papildytas valdymas, kuris geba ne tiktai greitai ir efektyviai spręsti problemas, bet ir sistemingai“, – kalbėjo ji.
Ekonomikos srityje A. Paliokaitė ragino ieškoti nišų, kuriose susijungtų Lietuvoje jau turimos kompetencijos. Ji minėjo biotechnologijas, sveikatos technologijas, fotoniką, gynybą ir dirbtinį intelektą, o konkrečiais galimų proveržių pavyzdžiais įvardijo dronus, antidronus ir personalizuotą mediciną.
„Trečias absoliutus prioritetas yra inovacijų lyderystė, bet didžiausio potencialo nišose, aplink kurias mes galim kurti pasaulio lygio ekosistemas“, – sakė A. Paliokaitė. „Šiose nišose mes tikrai galime daug ką padaryti, išsiskirti konkrečiomis salomis, pavyzdžiui, dronai, antidronai, pavyzdžiui, personalizuota medicina.“
Ji taip pat vardijo priemones, kurios, jos nuomone, galėtų padėti inovacijoms pasiekti rinką: nenutrūkstamą finansavimą nuo laboratorijos iki gamyklos, valstybės misijas ir Lietuvos įsitraukimą į Europos technologijų vertės grandines.
„Pirmą – „Deep Tech“ programą su nenutrūkstamu finansavimu, nuo laboratorijos iki gamyklos. Antrą – valstybines misijas, pavyzdžiui, gynybos srityje, galėtų būti ir medicina. O šiaip „GovTech“ būtų tobula misija, nes sutaupytų milijardus valstybei. Misija – tai programa, kur valstybė įsipareigoja pirkti produktą. Ir trečia – įsijungimas į europines technologijų vertės grandines“, – aiškino ji.
Pažeidžiamumą paversti privalumu
M. Šešelgytė kalbėjo apie veiksnius, kurie riboja Lietuvos pasirinkimus: valstybės dydį, turimus išteklius ir geopolitinę aplinką. Tačiau, jos nuomone, šalies strategija neturėtų apsiriboti šių apribojimų išvardijimu – svarbu rasti būdų, kaip jie galėtų tapti pranašumu.
„Jeigu vieną tokį strateginį tikslą Lietuvai įvardinti, tai – mūsų pažeidžiamumą [paversti] mūsų privalumu“, – sakė M. Šešelgytė.
Ji kaip pavyzdį minėjo gynybos sritį: Lietuvos investicijos rodo, kad tai yra šalies prioritetas. Pasak M. Šešelgytės, sukauptas žinias ir kuriamas technologijas svarbu ne tik naudoti savo reikmėms, bet ir pristatyti tarptautinėse rinkose.
„Pasakyk savo biudžetą, aš pasakysiu tavo prioritetus“, – sakė ji, kalbėdama apie išlaidų gynybai reikšmę. „Kaip iš to uždirbti, kaip tai ne tiktai sau kurti, bet taip pat ir eksportuoti – ir idėjos prasme, ir tam tikrų žinių ir technologijų prasme?“
M. Šešelgytė taip pat ragino neperimti kitų šalių sprendimų jų neįvertinus. Anot jos, Lietuvai reikia išsigryninti savo stiprybes ir pasirinkti kryptis, kurios atitiktų šalies galimybes.
„Kiekviena šalis turi ieškoti savų atsakymų. Jeigu tu kopijuosi, visą laiką būsi prasta kopija, o ne originalas“, – kalbėjo ji. „Lietuva turi daug privalumų. Mums reikia įsivardinti, kokie mūsų yra privalumai, ir tuos privalumus bandyti išryškinti.“
Ragino tartis dėl ilgalaikių iššūkių
R. Petrauskas priminė, kad iki 2040 metų liko 14 metų. Jis sakė, kad per šį laiką šalies gyvenimą veiks geopolitika, tarptautinės partnerystės, klimato kaita ir demografiniai pokyčiai, todėl šie klausimai negali būti svarstomi tik kelių metų perspektyvoje.
„Tikrai nėra lengva galvoti apie ateitį, nes, viena vertus, nesunku pasakyti, kad ateities numatyti neįmanoma. Bet kita vertus, jau dabar akivaizdu, kad yra keletas [veiksnių?], kurie tikrai lems mūsų gyvenimą“, – sakė R. Petrauskas.
Jo teigimu, politikai turėtų mąstyti apie svarbiausius ilgalaikius klausimus nepriklausomai nuo trumpalaikių politinių ciklų. R. Petrauskas išskyrė gynybą kaip sritį, kurioje susitarimas veikia, tačiau teigė, kad kitais klausimais bendros krypties ir nuoseklaus veikimo trūksta.
„Mes turime tikėtis ir galbūt laukti iš politikų, kad šitose srityse vis dėlto bus mąstoma ne vien tiktai kelių metų perspektyvos laikotarpiu“, – kalbėjo jis. „Dėl visų šitų klausimų tokių susitarimų, tokių vizijų ir to disciplinuoto veikimo tikrai nėra.“
R. Petrauskas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo Europos Sąjungos konkurencingumo. Kalbėdamas apie tai, ko valstybėms galbūt tektų atsisakyti, kad Sąjunga veiktų efektyviau, jis užsiminė apie dalį suverenumo ir veto teisę.
„Kiek Lietuva bus stipri, iš esmės labai nemaža dalimi priklauso nuo Europos Sąjungos. Kiek ji bus konkurencinga, mes iš tiesų turime [svarstyti]“, – sakė R. Petrauskas. „Tai galbūt dalies suverenumo, bet ypač tokių jau visai atgyvenusių dalykų kaip veto teisė.“
Dirbtinis intelektas gali keisti valstybės darbą
Diskusijoje aptartas dirbtinio intelekto naudojimas valstybės institucijose. R. Valiūno nuomone, verslas šias technologijas diegs, nes neturi kito pasirinkimo, o viešajame sektoriuje pokyčiai gali priklausyti nuo to, ar atsiras iniciatyvos imtis darbo.
„Jeigu toks žmogus neatsiras, tai tada verslas judės į priekį, nes verslas neturi alternatyvos absoliučiai“, – sakė R. Valiūnas. Jis pridūrė, kad technologijos gali padėti mažinti biurokratiją, tačiau jų poveikis darbo rinkai dar kelia klausimų.
R. Valiūnas taip pat svarstė, kad dirbtinis intelektas gali padidinti teismų darbo krūvį: jei ieškinius ir kitus dokumentus rengti bus paprasčiau, teismams gali tekti apdoroti daugiau bylų. Jo teigimu, teisėjai gali būti priversti pasitelkti technologijas dokumentams peržiūrėti.
„Bylų skaičius teismuose dabar didėja geometrine progresija. Dėl to, kad paruošti ieškinį teismui nieko nebekainuoja“, – kalbėjo jis. „Jokie teisėjai nesugebės perskaityt tų dokumentų, kurie pasiekė teismus ir pasieks po trejų metų. Ką jie darys? <...> Jie naudos dirbtinį intelektą.“
