Darbo mokesčiai yra svarbiausias mokestinių pajamų į valstybės biudžetą šaltinis. Vis dėlto valstybės gaunamos darbo mokesčių pajamos sudaro mažiau nei 13 proc. BVP, tuo tarpu ES vidurkis siekia apie 20 proc. BVP. Dėl to tikrai negalime kaltinti žemų mokesčių tarifų – Europos Komisijos duomenimis, vidutinį atlyginimą gaunančio lietuvio darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. tax wedge) siekia 40,9 proc. ir yra artima ES vidurkiui (41,1 proc.). O žemesnes pajamas gaunančio darbuotojo darbo sąnaudų mokestinė našta net viršija ES vidurkį. Taigi, ne per mažas, o pernelyg didelis darbo apmokestinimas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios taip stipriai atsiliekame šių mokesčių surinkime nuo kitų ES šalių. Verslininkų pečius užgulusi darbo mokesčių našta skatina juos ieškoti būdų susimažinti šias sąnaudas, pavyzdžiui, mokant darbuotojams atlyginimus vokeliuose. Prie mokesčių vengimo dar prisideda ir žema gyventojų mokesčių moralė, tolerancija neoficialiam darbo užmokesčiui ir gana menkos baudos.
Mokesčių surinkimą mažina ir legalios mokestinės išimtys. Pavyzdžiui, dirbant pagal individualios veiklos pažymėjimą pajamoms iš gamybos, prekybos bei tam tikrų paslaugų taikomas tik 5 proc. pajamų mokesčio tarifas, o dirbantieji pagal verslo liudijimus moka fiksuotą mokestį, kuris iš viso nepriklauso nuo gautų pajamų. Šios išimtys ne tik mažina valstybės pajamas į biudžetą, bet ir diskriminuoja darbo ir kitas pajamas, kurioms taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas. Be to, verslo liudijimais neretai piktnaudžiauja ir darbdaviai, kurie naudoja juos kaip alternatyvą darbo santykiams įforminti, o valstybė dėl to netenka pajamų. Taip pat būtina paminėti, kad kitaip nei daugelyje kitų ES šalių, įskaitant Latviją ir Estiją, Lietuvoje nėra taikomas pajamų mokestis pensijoms – tai irgi prisideda prie mažesnio mokestinių pajamų ir BVP santykio Lietuvoje nei kitose ES šalyse.
Siekiant gerinti pajamų surinkimą reikėtų panaikinti įvairias išimtis, vienodu pajamų mokesčio tarifu apmokestinti visas pajamas, neatsižvelgiant į pajamų kilmės šaltinį bei įvertinti, ar tikrai naudingos dabar taikomos pajamų mokesčio lengvatos. Apsaugoti mažiausias pajamas gaunančius asmenis ir „ištraukti“ gyventojų pajamas iš šešėlio padėtų daug didesnis neapmokestinamasis pajamų dydis, taikomas ne tik su darbo santykiais susijusioms, bet ir visoms kitoms gyventojo pajamoms. Beje, panašų bazinį neapmokestinamąjį pajamų dydį visoms gyventojų pajamoms jau taiko Estija. Tikėtina, kad sumažinus darbo mokesčius, panaikinus įvairias išimtis ir tuo pačiu sugriežtinus atsakomybę už atlygimų mokėjimą vokeliuose, pajamos į biudžetą ne tik nesumažėtų, bet greičiausiai net ir išaugtų. Visgi, labai svarbu didinti gyventojų motyvaciją gauti oficialų atlyginimą ir mokėti mokesčius – to būtų galima pasiekti susiejant gyventojo gaunamas viešąsias paslaugas bei socialines išmokas su sumokėtomis įmokomis.
Lyginant su Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje pastebimai didesnė mokestinių pajamų dalis gaunama iš vartojimo mokesčių, tai yra, iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir akcizų. Tačiau jau antrus metus nevykdomas pajamų iš PVM surinkimo į valstybės biudžetą planas signalizuoja, jog galimybės toliau didinti pajamas keliant vartojimo mokesčių tarifus yra išnaudotos. Bazinis PVM tarifas Lietuvoje jau dabar siekia ES vidurkį, o kai kurie akcizo mokesčių tarifai yra didesni nei išsivysčiusiose ES šalyse. Siekiant gerinti mokesčių surinkimą, vyriausybė turėtų ne didinti vartojimo mokesčių tarifus, o aktyviau kovoti su neapskaitoma prekyba ir kontrabanda, gerinti mokesčių administravimą, naikinti egzistuojančias išimtis ir lengvatas. Pavyzdžiui, PVM lengvata šildymui ir karštam vandeniui naudojasi net ir dideles pajamas gaunantys gyventojai, kurie galėtų susimokėti ir visą kainą. Tuo tarpu kai kurie neturtingi kietu kuru ar dujomis namus šildantys gyventojai jokios lengvatos negauna. Todėl geresnė alternatyva šiai lengvatai būtų didesnės tiesioginės kompensacijos už šildymą mažas pajamas gaunantiems gyventojams – valstybė neberemtų tų, kuriems paramos nereikia, tačiau labiausiai pažeidžiami gyventojai nenukentėtų.
Dar viena priežastis, dėl kurios mokestinės pajamos Lietuvoje atsilieka nuo Vakarų Europos šalių, yra mūsų šalyje praktiškai neegzistuojantys gyventojų turto mokesčiai. Lietuvoje pajamos iš turto mokesčių sudaro tik kiek daugiau nei 2 proc. mokestinių pajamų, tuo tarpu ES šis santykis siekia vidutiniškai 7 proc. Pagrindinis turto mokesčių privalumas yra tai, jog jie nemažina paskatų dirbti bei apima didelį mokėtojų skaičių. Be to, šių mokesčių gana sunku išvengti net iš šešėlinių pajamų įgytam turtui. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2010 m. atliktu tyrimu nustatyta, kad vartojimo ir turto mokesčiai turi mažesnį neigiamą poveikį ekonomikai nei darbo mokesčiai. Taigi, nedideliu, bet galbūt progresyviai didėjančiu tarifu apmokestinus gyventojų turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą ar automobilius, būtų galima į biudžetą surinkti nemenkas sumas ir tai leistų apčiuopiamai sumažinti darbo mokesčius.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad didelis perskirstymas per biudžetą pats savaime nėra šalies pažangos ir gyventojų gerovės rodiklis. Vienose labiausiai konkurencingų ir turtingiausių pasaulio valstybių, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Airijoje, Singapūre ar Honkonge, surenkamų mokesčių ir BVP santykis yra panašus ar net mažesnis nei Lietuvoje. Visgi mažas BVP perskirstymas per biudžetą minėtose šalyse yra dažniausiai lydimas nedidelio valdžios sektoriaus ir efektyvesnio lėšų jame panaudojimo, o Lietuva tuo pasigirti, deja, negali. Akivaizdu, kad tokia situacija neužtikrina valstybės finansų tvarumo. Lietuvai reikalingas kompleksinis šios problemos sprendimas, apimantis ne tik mokesčių surinkimo gerinimą, bet ir valstybės aparato mažinimą bei efektyvesnį biudžeto pajamų panaudojimą. Tuomet, greičiausiai, ir linkusių mokėti mokesčius daugiau atsirastų.
