Dauguma žmonių nuolat skundžiasi. Trūksta laiko.. O ką mes veikiame didžiąją to laiko dalį? Kontroliuojame.
Kontroliuojame vaikus, aplinką, bendradarbius, jausmus, kalorijas ir taip be galo. O kam viso to reikia? Ar daug prasmės ir naudos tai suteikia? Žinoma, kad daug, juk jei visko neprižiūrėtume tai gali nutikti, bet kas… Bet ar tikrai rezultatai su mūsų kontrole kažką keičia aplinkoje. Ar daug žmonių pasijunta geriau, nes yra kiekviename žingsnyje stebimi, prižiūrimi, kontroliuojami. Ar tai padidina kūrybingumą, suteikia erdvės klaidoms ir pamokoms iš jos? Galų gale ar griežta kontrolė skatina mąstymą? Ne paklusnumą ir griežtą funkcijų ar pavedimų vykdymą, o mąstymą, mąstymą, kuris suteikia kūrybingus sprendimus, mąstymą, kuris skatina keistis, mąstymą, kuris sujungia prasmes ir vaizdus.
Ar gali sau leisti, nesvarbu kokio dydžio būtų, šiuolaikinė organizacija, prarasti darbuotojų kūrybinį potencialą, slopinti jų mąstymą ir originalumą. Jau nemažai verslo „guru“ suprato, kad vengdami klaidų jas tik pritraukia. O skatindami kontrolę ir „aukštesnio rango“ visagalybę jau seniai prarado galimybę iš klaidų mokytis ir tobulėti. Geriausiu atveju pasitenkinama „atpirkimo ožio“ medžiokle ir vieša egzekucija. Ar nenuostabu, kad tokie kontrolės gigantai paskui pūstelėjus nepalankiam vėjui labai lengvai linksta prie bankroto žemės? Juk potencialo iš kur semtis originalių ir kūrybingų sprendimų nėra, nes nieks jų niekada ir nekūrė, o darė kaip visada buvo įprastą.
Taigi puikiai veikė kelis metus, o gal net dešimtmečius, tai kam mąstyt? Mąstymas tik žalos pridaro. Jei pradedi galvot apie sprendimų logiškumą, paskirti, reikalingumą ar naudą, tada juk gali suabejoti viršininko sprendimu. O jis gi viską žino. Jo galva didelė ir greičiausiai sena, todėl pilna visokių burtų, kurie daro stebuklus. Tačiau tie stebuklai dažniausiai gali veikti tik esant įprastinėmis sąlygomis, turint pastovų status quo. O šiuolaikinė verslo, ekonomikos ir gyvenimo aplinka nuolat kinta. Pokyčių greitis ir dažnis auga nesustabdomai. Todėl seni ir įprastiniai, kažkada sukurti sprendimai, nebetenka prasmės dabartinėje aplinkoje. Štai čia jau reikia jo didenybės kūrybos su visa rūmų palyda: originalumu, išradingumu, kitokiu mąstymu, platesniu sprendimo pasekmių suvokimu, visų grandžių įtraukimu į sprendimų priėmimą ir t.t..
Tik tada iškyla vienas didelis BET… Jei visi galvos sprendimus, jei bus galima abejoti, bet kuriuo viršininko žodžiu, jei sprendimą galės pasiūlyti žemiausio rango darbininkas… Ar nebus prarastas valdžios autoritetas, ar nebus prarasta kontrolė… Kontrolė, be kurios nebūtų nieko. O gal geriau sakyti kontrolė, be kurios nebūtų valdžios autoriteto. Bet ar gali būti teisingi ir naudingi sprendimai jei jie priimami vieno, nuo realaus darbo atitolinto žmogaus? Ir iš jo dar tikimasi, kad jis viską gerai „sukontroliuos“ ir sprendimas bus „teisingai“ įgyvendintas. Kyla natūralus klausimas: ar kontroliuodami nepjauname šakos ant kurios patys sėdime?
Didėjant pokyčių greičiui ir vis brangstant laiko sąnaudoms ar nevertėtų apsvarstyti galimybės sprendimus leisti priimti visiems, ar nevertėtų išlaisvinti mąstymą ir skatinti kūrybingumo. Taip, taip… atsisakyti kontrolės. Ir sprendimų priėmimą nuleisti kuo žemiau. Ten kur vyksta veiksmas. Tada gali būti, jog iš sprendimų bus pradėta mokytis, o vadovai pagaliau turės užsiimti tikrąja savo veikla. Kurti strategiją, ir neprimesti ją kaip dogmą, o kartu su savo žmonėmis ją tobulinti. Kai bus pradėta atsisakyti kontrolės ir pradėta pasitikėti savo darbuotojais galima laukti įdomių ir situaciją realiai keičiančių sprendimų. Tada stebuklingai ir pasipriešinimo galima iš darbuotojų nebesulaukti. O gal net palaikymo, kas yra turbūt visiškai neįtikėtina. Bet realu, kaip sprendimus priimti gali jie patys. Kai kontrolė praranda savo ankstesnę spalva ir virsta bendra kūryba, o ne vienpusiu primetimu ar griovimu. Bet ar įmanoma atsisakyti kontrolės? Tai turbūt tiesiausias kelias į chaosą. Darbuotojai tikrai neatlaikys sprendimų priėmimo atsakomybės… Ar tikrai?
Praktika rodo, kad jau ne vieną dešimtmetį veikianti tarptautinė kompanija Semco labai sėkmingai atidavė visą sprendimų priėmimą darbuotojams, taip sumažindama valdžios aparatą kelis kartus ir pagerindama sprendimų kokybę bei įgyvendinimą. Pelnas kompanijos per kelis dešimtmečius išaugo nuo kelių milijonų iki milijardo dolerių. O veikla ir atstovybės labai išsiplėtė, nes darbuotojams buvo leista kurti, mąstyti ir priimti sprendimus. Jais buvo pasitikėta, o rezultatai stulbinantys. Tai kodėl tokių kompanijų nėra daug? Atsakymas labai paprastas. Baimė. Baimė atiduoti kontrolę į darbuotojų rankas, baimė prarasti autoritetą, baimė keistis, baimė būti originaliu. Baimė pasitikėti savo žmonėmis… Viskas taip paprasta, bet kartu ir nerealu.
Atrodo senai žinomas posakis labai tinka: genialu viskas, kas labai paprasta.
Darius Ražauskas
