Atsakymas, pasirodo, paprastesnis ir kartu gali pasirodyti kiek netikėtas keleiviams. Daugiausia tai visai ne oro uostų, o pačių oro bendrovių sprendimas. Lietuvos oro uostų (LTOU) atstovas žiniasklaidai Tadas Vasiliauskas sako, kad keleiviai dažnai pyksta ant oro uosto, nors iš tikrųjų sprendimą priima visai ne jis.
„Pirmiausia, reikia suprasti, kad naudotis ar ne laipinimo galerija („rankove“) sprendžia pati oro bendrovė ir tai nėra susiję tiesiogiai tik su tokios paslaugos kaina, kuri bendroje skrydžio organizavimo kainoje – sudaro tik labai mažą dalį“, – tikina jis.
Svarbiausia ne kaina, o greitis
Daugeliui atrodo, kad „rankovės“ – brangi paslauga. Svarbiausia priežastis, kodėl jos nenaudojamos yra laikas, o ne pinigai. Ypač žemų kaštų oro bendrovėms.
„Esminės priežastys yra susijusios su operacijų greičiu, kuris itin aktualus, pavyzdžiui, žemų kaštų oro bendrovėms, kurios siekia kuo greičiau aptarnauti kiekvieną orlaivį, išlaipinti ir įlaipinti keleivius, įvykdyti visas bagažo iškrovimo ir sukrovimo procedūras.
Dažniausiai, žemų kaštų oro bendrovių atveju, visi šie procesai nuo orlaivio atvykimo iki išvykimo turi įvykti per mažiau nei 30 minučių“, – vardija T. Vasiliauskas.
Tokiu tempu kiekviena papildoma minutė kainuoja pinigus. O autobusai leidžia lėktuvą pastatyti ten, kur patogiausia technikai, bagažui ir greitam išvykimui.
Viena „rankovė“ – pigiau nei vakarienė
Keliautojams neretai susidaro įspūdis, kad „rankovės“ brangios, todėl Lietuva jų tiesiog nesirenka. Tačiau oficialus tarifas rodo ką kita.
„Vilniaus oro uoste galimybė pasinaudoti laipinimo galerija, kuri tiesiogiai sujungia terminalą ir orlaivį – kainuoja 35,08 euro be pridėtinės vertės mokesčio“, – priduria LTOU atstovas žiniasklaidai.
Tai mažiau nei vidutinės vakarienės kaina mieste. Tačiau net ir tokia suma dažnai nėra lemiamas veiksnys – greitis ir lankstumas oro bendrovėms vis tiek svarbesni.
Vilniuje „rankovių“ turime net septynias
„Vilniaus oro uoste yra įrengtos viso 7 laipinimo galerijos, tarp kurių dvi yra visiškai naujos ir įrengtos naujajame išvykimo terminale“, – komentuoja T. Vasiliauskas.
Dar penkios galerijos yra modernizuotos senajame terminale. Tačiau net ir turint tokią infrastruktūrą, galutinis sprendimas vis tiek priklauso nuo oro linijų.
„Kiekvieną sprendimą priima oro bendrovė, atsižvelgdama į savo operacinius prioritetus“, – pabrėžia įmonės atstovas spaudai.
Beje, Vilniaus oro uosto 2052 m. plėtros plane numatoma dar didesnė terminalo plėtra, nauji „pirštai“ ir papildomos atvykimo bei išvykimo zonos. Tačiau „rankovių“ tema esą čia jau išspręsta – jų pakanka esamai ir planuojamai apimčiai.
„Pirštai“ reiškia terminalo priestatus (koridorius), kurie tęsiasi nuo pastato link lėktuvų ir kuriuose būna vartai, rankovės ir laukimo zonos.
Kaunas – vienintelis be „rankovių“
Kauno oro uostas iš didžiųjų šalies oro uostų išsiskiria tuo, kad laipinimo galerijų neturi nė vienos. Tačiau ir čia priežastys gana žemiškos.
„Tai lemia kompleksinės infrastruktūrinės priežastys, tačiau esminė – Kauno oro uoste didžiausią dalį skrydžių atlieka būtent žemų kaštų oro bendrovės“, – sako T. Vasiliauskas.
Paprasčiau sakant, net jei „rankovės“ Kaune būtų įrengtos jau rytoj, didžioji dalis oro linijų jų tiesiog nesirinktų. Tačiau gera žinia ta, kad „rankovės“ Kaune vis dėlto atsiras. Tik vėliau.
„Ilgalaikiame plėtros plane („master plan“) Kauno oro uoste yra numatyta galimybė tokias laipinimo galerijas įrengti – toliau plečiant terminalo erdves ir kitą infrastruktūrą“, – atskleidžia T. Vasiliauskas.
Iki 2052 metų parengtuose planuose numatyta, kad Kaune atsiras naujos terminalo dalys, įlaipinimo pirštai ir visa reikalinga infrastruktūra, kuri leis keleiviams į lėktuvus patekti ir be autobusų. Trumpai tariant, keleivius per lauką Lietuvoje vežioja ne todėl, kad trūksta pinigų ar noro investuoti.
Mat taip patogiau ir greičiau oro bendrovėms, ypač toms, kurios siūlo pigiausius bilietus. O kol lėktuvai turi išskristi per pusvalandį, autobusas lieka ne atgyvena, o esą efektyviausiu sprendimu.
