Tačiau dalis ekspertų atkreipia dėmesį į kitą problemos pusę – pačios platformos kuriamos taip, kad kuo stipriau įtrauktų vartotojus.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutoj Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius dr. Antanas Kairys.
Gerbiamas profesoriau, ar toks ribojimas nepakenktų jaunų asmenų saviraiškos galimybėms, galbūt net ir žodžio laisvei? Kaip apskritai vertinate tokius teiginius ir ar iš tiesų toks draudimas nepakenktų pačių jaunų žmonių socializacijai?
A. Kairys: Vėlgi, vienareikšmio atsakymo turbūt nėra. Aš sakyčiau, kad iš esmės nepakenks, jeigu taip galvotume. Nes jeigu sakytume, kad tai pakenks, tuomet turėtume pripažinti, kad iki socialinių tinklų atsiradimo viskas buvo blogai.
O tai turbūt nėra tiesa – tikrai nebuvo blogai. Dabar mes tiesiog turime kai kurias problemas labiau išryškintas. Tai reiškia, kad nekalbame apie pačią galimybę bendrauti ar susisiekti su draugais. Kalbame apie tam tikrą formą, kuri yra patogi, įtraukianti ir dėl to pradeda dominuoti.
Šiuo atveju nemanyčiau, kad tai pakenktų, jeigu ribojimas būtų pakankamai visuotinis. Tačiau jeigu susikurtų situacija, kad dalis vaikų ir toliau aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, o kitus iš to bendravimo rato tarsi „išmetame“, tada gali atsirasti papildomų įtampų.
Tokie dalykai galėtų sukelti papildomų problemų. Tačiau iš principo spėju ir norėčiau tikėti, kad tai greičiau šiek tiek pagerintų situaciją. Galbūt nepakeistų pasaulio ir neišspręstų visų problemų, bet bent jau galėtų ją šiek tiek pagerinti ir tikrai nepakenktų.
Vertinant apskritai socialinių tinklų strategiją ir jų siekį pritraukti vis didesnį vartotojų ratą, dažnai kalbama apie algoritmus. Teigiama, kad jie naudojami ne vartotojų naudai, o siekiant juos paveikti ir kuo ilgiau išlaikyti platformose. Kaip vertinti šią riziką? Ar ji iš tiesų pagrįsta ir ar galimi ribojimai galėtų bent iš dalies prislopinti tą siekį įtraukti vartotojus į socialinių tinklų platformas?
A. Kairys: Įtraukti jaunus vartotojus – nes žmones mes vis tiek bandysime įtraukti.
Jeigu norėtume turėti santykinai normalų socialinį tinklą – nesakau idealiai gerą, bet bent jau gana normalų – galėtume paimti, pavyzdžiui, „Facebook“ ir iš esmės „nupjauti“ visas funkcijas, kurios dabar egzistuoja.
Grįžkime į pradžią – nebeturime algoritminio turinio parinkimo, nebeturime siūlomų įrašų, atsisakome reklamos. Turime tik realaus gyvenimo socialinį tinklą, perkeltą į skaitmeninę erdvę – ten yra tik mano pažįstami. Mano siena yra chronologinė, rodomi tik tie puslapiai ir grupės, į kurias pats sąmoningai įsitraukiau ir kurias susiradau.
Tačiau visos modernios funkcijos, kurios šiandien egzistuoja – čia „Facebook“ tik kaip pavyzdys – sukurtos tam, kad palaikytų vartotojo įsitraukimą.
Jeigu pažiūrėtume į „TikTok“ ar kai kuriuos kitus socialinius tinklus, ten algoritmas apskritai yra viskas, ant ko pastatyta visa platforma. Jei jo neliktų, toks socialinis tinklas iš esmės nebeveiktų.
Todėl sunku tikėtis, kad atsiras socialiniai tinklai, kurie atsisakys šių funkcijų, nes jie paprasčiausiai būtų nekonkurencingi. Būtent tos funkcijos, kurios daro socialinius tinklus patrauklius ir įtraukiančius, kartu yra ir potencialiai pavojingiausios.
Parengtame įstatymo projekte numatyta, kad jaunesni nei 16 metų asmenys socialinių tinklų platformomis galėtų naudotis tik su tėvų sutikimu. Kalbant bendrai, ar tėvai šiuo metu pakankamai aiškiai suvokia galimas socialinių tinklų rizikas? O gal vis dėlto matyti, kad dalis jų šias rizikas vertina per mažai?
A. Kairys: Neturiu konkrečių duomenų apie Lietuvos situaciją, todėl galiu tik spėti.
Manau, kad čia galioja tas pats principas kaip ir daugelyje kitų gyvenimo situacijų – yra visas spektras. Dalis žmonių rizikas suvokia ir jas vertina adekvačiai, dalis jas pervertina, o dalis – nepakankamai įvertina.
Taigi turime gana platų požiūrių spektrą.
Vis dėlto sakyčiau, kad visuomenė jau gana gerai jaučia, jog socialiniai tinklai neša ne tik gėrį – ne tik „drugelius ir vienaragius“, bet ir nemažai rizikų.
Tačiau kai galvojame apie save, dažnai esame linkę tas rizikas nuvertinti. O kai kalbame apie vaikus, reaguojame jautriau ir sakome: „Taip, čia pavojinga.“ Vis dėlto tuo pat metu galvojame, kad patys viską suprantame ir galime kontroliuoti situaciją.
Tuo metu apie vaikus sakome: „Ne, jie dar negali.“ Taip ir atsiranda tas skirtingas rizikų vertinimas.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
