Prestižinės Nobelio mokslo premijos yra vertos daug daugiau nei 1,5 mln. dolerių siekianti piniginė jų išraiška, praneša naujienų agentūra AFP. Jos gali papildyti kompanijos iždą 24 mln. dolerių ar net dvejais metais prailginti laureato gyvenimą, teigia ekspertai.
Nors visų Nobelio premijų laureatai gauna diplomą, aukso medalį ir 10 mln. Švedijos kronų (1,5 mln. dolerių) čekį, keletas tyrimų parodė, kad apdovanojimas laimėtojui bei su juo susijusioms kompanijoms ir universitetams atneša daug didesnę naudą.
Nėra nieko geriau, kaip turėti Nobelio premijos laureatą, kai, pavyzdžiui, nauja biotechnologijų įmonė bando surinkti lėšų prieš pirmąjį viešąjį siūlymą, rodo leidinio „Research Policy“ gegužę paskelbtas tyrimas.
„Šiuo pirmuoju laikotarpiu, kai įmonė turi labai mažai materialiųjų aktyvų, tokių kaip patentai ir klinikiniuose bandymuose testuojami vaistai, Nobelio premijos laureatas, siejamas su kompanija, padeda surinkti papildomus 24 mln. dolerių lėšų“, – aiškina tyrimo bendraautorė Paula Stephan iš Džordžijos valstijos universiteto.
Didelis turtas galėti pasakyti, kad turi su įmone siejamą Nobelio laureatą, sako ekonomistė, pažymėdama, kad „visi yra girdėję apie Nobelio premiją ir nemanau, kad Volstrytas apie kitas premijas žino tiek daug, kiek apie Nobelio“.
Tačiau jos tyrimas taip pat parodė, kad kai biotechnologijų įmonė įsitvirtina, investuotojai ima norėti konkrečių pasiekimų ir progreso įrodymų, taigi sąsajos su Nobelio premijos laureatu tampa bevertės.
Patiems laureatams įdomesnis turėtų būti kitas tyrimas, rodantis, kad Nobelio chemijos ir fizikos premijų laureatai gyvena maždaug 1–2 metais ilgiau nei jų neįvertinti kolegos.
„Nemanome, kad jų gyvenimą prailgina pinigų vertė“, – aiškina Andrew Oswaldas iš Varviko Britų universiteto, vienas 2008 metais leidinyje „Journal of Health Economics“ paskelbto tyrimo autorių.
„Manome, kad tai lemia prestižas, kaip tai pakeičia žmonių mąstymą“, – sakė jis, aiškindamas tyrimo rezultatus. Jo metu lyginta 1901–1955 metais Nobelio chemijos ir fizikos premijomis apdovanotų mokslininkų ir jų kolegų, kurie buvo nominuoti, bet niekada nelaimėjo, gyvenimo trukmė.
Iš tiesų, iš visų mokslo apdovanojimų pasaulyje, „nė vienas savo įtaka ir poveikiu net iš tolo neprilygsta Nobeliams“, teigė žurnalo „New Scientist“ vyriausiasis redaktorius Rogeris Highfieldas.
„Nobelio fizikos, chemijos ir medicinos premijos yra aukščiausi apdovanojimai, dėl kurių mokslininkai mielai internetiniame aukcione „eBay“ parduotų savo seneles“, – sakė jis.
Didžiulę naudą gauna ir Nobelio premijų laureatų savo kolektyve turintys universitetai.
„Laureatas yra nuostabus talismanas, sėkmės simbolis, tarptautinio prestižo emblema“, – tvirtino R. Highfieldas, pateikdamas praėjusių metų Fizikos premijos laureatų Andre Geimo ir Konstantino Novosselovo, dirbančių Mančesterio universitete, pavyzdį.
„Žinau, kad Mančesterio universitetas nesitvėrė džiaugsmu. Faktas, kad šie talentingi rusai buvo atvilioti į Mančesterį, pasiuntė aiškią žinutę, kad tai nuostabus universitetas“, – aiškino jis.
Asmeninio prestižo augimą pajaučia ir patys laimėtojai, teigia Gary Beckeris, 1992 metais tapęs Nobelio ekonomikos premijos laureatu.
„Tavo paskaitos tampa daug paklausesnės, į tavo nuomonę daug labiau įsiklausoma. Gauni daugiau pinigų ir naudingesnių pasiūlymų dėstyti. Man svarbiausia tai, kad darbą, kurį dirbau, pradėta daug labiau gerbti“, – kalbėjo ekonomistas.
Tačiau yra ir neigiama pusė, sako jis, mat išaugęs prestižas klasėje gali užsmaugti diskusijas.
„Studentai į tave ima žiūrėti su baime. Kurį laiką, kad ir ką sakyčiau, jie nenorėjo tuo abejoti, nes aš laimėjau Nobelio premiją. Manau, kad tai nėra sveika. Pažįstu daug Nobelio premijos laureatų. Ir taip, jie gana protingi, tačiau daro ir daugybę klaidų, kaip ir kiti žmonės“, – sakė G. Beckeris.
