Ar ūkininkų ūkiuose pagaminti natūralūs pieno produktai gali tapti populiaresni ir konkuruoti su perdirbimo įmonių produkcija? ES skatina tiesioginius gamintojų ir vartotojų ryšius, todėl nišų vietinėje rinkoje mūsų žemdirbiams turėtų daugėti.
Ne visi įsitvirtino
Sunkmetis privertė žemdirbius imtis pieno produktų gamybos, o miestiečius – atsigręžti į kaimišką maistą. Nemažai pieno gamintojų rado kelią į vartotojų širdis bei skrandžius ir sėkmingai darbuojasi iki šiol. Tačiau tai pavyko ne visiems – ne vienas naujos veiklos ėmęsis ūkininkas nesugebėjo įtikti pirkėjams ir pieno produktų gamybos atsisakė.
„Iš ko didelės perdirbimo įmonės dabar gamina sūrius? Kokių priedų deda į kitus pieno produktus? Kai išnaikinsime savo pieno gamintojus, iš natūralios žaliavos pagamintų produktų teks su žiburiu ieškoti“, – pieno rinkoje susiklosčiusiais santykiais nusivylimo neslepia Rokiškio rajono ūkininkas Almantas Šedys.
Rokiškėnas apie trečdalį pagaminto pieno perdirba savo ūkyje įrengtame ceche, o pieno produktus pardavinėja Vilniuje. Ūkininkas pripažįsta: kad ir kokie kokybiški produktai būtų, juos reikia reklamuoti.
„Žmonių sąmonė nuolat atakuojama reklaminiais ženklais, kurie mirguliuoja prekybos centrų lentynose, laikraščių ir žurnalų puslapiuose, televizorių ekranuose. Jei norime turėti rinką, mes, ūkininkai, privalome naudoti tokias pačias priemones – kitaip šita mašina sutraiškys mus. Ir ištikimiems pirkėjams sunku atsispirti akcijų ir kitokiems viliotiniams“, – samprotavo A.Šedys.
Pasak kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“, administruojančio mobiliuosius ūkininkų turgelius, direktoriaus Mindaugo Maciulevičiaus, pieno perdirbėjų pozicijos tvirtos, tačiau konkuruoti su jų produkcija žemdirbiai gali.
„Perdirbimo įmonės gali didinti eksportą, nes pasaulinėse rinkose pieno produktų paklausa auga, o smulkieji gamintojai neišnaudoja visų galimybių vietos rinkoje, – įsitikinęs M.Maciulevičius. – Juolab kad ir ES politika skatina tiesioginius ūkininkų ir vartotojų ryšius.“
Mokslininkai mokė gaminti
Netrukus rinkoje gali atsirasti išskirtinės kokybės pieno produktų. Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto mokslininkai, įgyvendindami projektą „Išskirtinės kokybės pieno ir jo gaminių ūkyje mokslo žinių ir inovacinės praktikos sklaida“, šiemet birželio–spalio mėnesiais mokė ūkininkus, kaip savo ūkyje gaminti iškirtinės kokybės produktus. Buvo atlikti parodomieji bandymai, organizuotos lauko dienos.
„Norinčiųjų pradėti tokią gamybą buvo nemažai – kai kuriuose rajonuose susirinkdavo apie 40 žmonių. Kiek jų iš tikrųjų ryšis tam, parodys laikas“, – sakė KTU Maisto instituto mokslininkas Algirdas Liutkevičius.
Mokslininkų pasiūlymas imtis išskirtinės kokybės pieno produktų gamybos sudomino žemės ūkio bendrovę „Šaltekšnis“. „Jei gautume paramą, gamintume tokius produktus. Jau dabar natūrali mūsų produkcija panaši į išskirtinės kokybės gaminius. Mes nenaudojame augalinių riebalų, jokių priedų, išskyrus druską, cukrų, razinas ir aguonas“, – teigė pieno produktus gaminančios ir per parą nuo 11 iki 20 tonų pieno perdirbančios bendrovės direktorė Aldona Astrauskienė.
„Šaltekšnio“ bendrovė norėtų išbandyti natūralaus jogurto ir nebrandinto lydyto sūrio gamybą, kurią pristatė projekto rengėjai. Tik tam reikia įsigyti papildomos įrangos.
Išskirtinės kokybės ženklu gali būti paženklinti ir Panevėžio rajono pieno gamintojų kooperatyvo „Ėriškių pienas“ gaminiai. Ėriškiečiai, vieni pirmųjų į ūkininkų turgelius pradėję vežioti pieno produktus, jau ne vienus metus bendradarbiauja ir konsultuojasi su KTU Maisto instituto mokslininkais.
Kooperatyvo vadovas Povilas Nemanis kartu su žmona Marija ilgą laiką namų sąlygomis pagamintais savo pieno produktais džiugino panevėžiečius. Įkūrus kooperatyvą jie dėjo daug pastangų, kol buvo įrengtas pieno perdirbimo cechas. Jame gaminama grietinė, varškė, įvairūs sūriai ir sviestas.
Žaliavą perdirbti reikia greitai
Pasak A.Liutkevičiaus, pieno gamintojai pajėgūs gaminti išskirtinės kokybės produktus, tačiau svarbiausia, kad to reikėtų vartotojams. „Jei tik vartotojai įvertins ir galės pirkti išskirtinės kokybės produktus, kurie savo natūralumu, maistingumu ir kokybe pranoks jau esančius rinkoje, ūkininkai užpildys šią rinką“, – neabejoja mokslininkas.
Anot jo, atitinkami reikalavimai keliami ir žaliavai, iš kurios gaminami išskirtinės kokybės pieno produktai, ir gamybai. Žaliavos bakteriologiniai rodikliai turi atitikti dar griežtesnius reikalavimus nei dabar keliami aukščiausios rūšies pienui, o baltymų kiekis turi būti ne mažiau kaip 10 proc. didesnis nei nustatytas bazinis.
A.Liutkevičius tvirtino, kad per parodomuosius bandymus atsirenkant žaliavą reikalavimus atitiko mažiau nei 50 proc. gamintojų pieno. Sudedamosios pieno dalys gamyboje negali būti keičiamos ne pieno kilmės dalimis, draudžiama naudoti sintetinius maisto priedus, žaliavas, gautas iš genetiškai modifikuotų organizmų, ir biocheminius procesus skatinančias priemones.
„Didieji pieno perdirbėjai negali gaminti išskirtinės kokybės pieno produktų, nes būtina greitai perdirbti žaliavą. Pienas turi būti perdirbamas per 28 valandas nuo karvių pamelžimo, todėl tokių produktų gamyba – puiki ūkininkų ir mažų perdirbėjų verslo niša“, – aiškino mokslininkas.
Projekto sumanytojai įsitikino, kad ūkiuose ir mažose įmonėse periodinio veikimo mažo našumo technologine įranga galima pagaminti konkurencingų, aukštos pridėtinės vertės ir paklausių išskirtinės kokybės pieno produktų.
Geriausia reklama – „iš lūpų į lūpas“
Pasak M.Maciulevičiaus, Lietuvoje ūkininkų ūkiuose pieno produktai kol kas tik pradedami perdirbti. Žinant Vakarų Europos šalių patirtį galima tikėtis, kad tiesiai vartotojams savo pagamintą produkciją gali tiekti iki 10 proc. ūkininkų.
Į pieno produktų perdirbimą tenka daug investuoti, nes reikia ne tik įrangos, bet ir patikimų bei atsakingų darbuotojų, mat šių produktų gamybai taikomi griežti maisto saugos bei kitokie reikalavimai.
„Dėl krizės pieno sektoriuje nemažai ūkininkai ėmėsi perdirbimo, tačiau išsilaikė ne visi. Vieni atkrito, nes nerado patikimų darbuotojų, kiti neįtiko vartotojams. Čia reikia įdėti daug darbo ir širdies“, – aiškino kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas.
M.Maciulevičius mano, kad tiesiogiai vartotojams parduodantiesiems savo pagamintą produktą geriausia reklama „iš lūpų į lūpas“. „Jau yra daug pavyzdžių, kai būtent taip išpopuliarėjo ūkininkų gaminiai. Taip parduodant produkciją labai svarbus ryšys su pirkėjais. Jei gamintojas įtinka vartotojams, reaguoja į jų pageidavimus ir pastabas, jį lydi sėkmė“, – įsitikinęs mobiliuosius turgelius administruojančio kooperatyvo vadovas.
Išskirtinės kokybės produktus sertifikuojančių VšĮ „Ekoagros“ ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros atstovai informavo, kad kol kas Lietuvoje sertifikatų tokiems produktams gaminti niekas nesikreipė.
Suviliotų išskirtinumas
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Ūkininkų pagaminti pieno produktai gali sėkmingai konkuruoti vietos rinkoje. Tokiu atveju pirkėjams reikėtų pasiūlyti išskirtinių gaminių. Tačiau vartotojų ratą išplėsti galima ir gaminant standartinius produktus. Jei jų kokybė bus gera, tikrai bus norinčiųjų pirkti. Labai svarbu, kad būtų užtikrinta pastovi gamyba ir prekyba. Vartotojams nepatiks, jei dažnai neras to produkto, kurį įprato pirkti. Nedaug produkcijos gaminantiems ūkininkams būtų nelengva patekti į prekybos tinklus ir siekiant didesnio produktų pripažinimo. Tačiau mažesnio ar didesnio miesto rinkoje toks verslas gali būti sėkmingas.
Sertifikuoti neskuba
Reda Butkevičiūtė, „Ekoagros“ sertifikavimo skyriaus vadovė
Šiemet buvo vienas interesantas, kuris teiravosi dėl galimybės sertifikuoti išskirtinės kokybės pieno produktus, tačiau paraiškų nesulaukėme. Tokių produktų gamybai vieniems metams galima būtų skirti per 10 tūkst. Lt paramą, o sutartis pasirašoma 5 metams. Numatyta parama skiriama pakavimo, ženklinimo, tyrimų išlaidoms bei sertifikavimo mokesčiui kompensuoti. Parama nėra didelė, tačiau reikėtų įvertinti, kad išskirtinės kokybės ženklas suteikia konkurencinių pranašumų rinkoje.
Vida TAVORIEN$
