• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vy­tau­to gimtinė – An­ta­za­vės kraš­te: gi­mė Šlai­tų kai­me, ku­rio da­bar, sako, tik dvi tro­bos be­li­ku­sios, gy­ve­no Ro­kė­nuo­se, mo­kė­si An­ta­za­vės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rią bai­gęs įsto­jo į tuo­me­ti­nį An­ta­liep­tės tech­ni­ku­mą, kad įsi­gy­tų tech­ni­ko-me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę, bet vos pra­dė­ju­sį moks­lus vai­ki­ną pa­ė­mė į ka­ri­nę tar­ny­bą. Su­grį­žu­siam vy­ru­kui te­ko nu­steb­ti ir nu­si­vil­ti – ogi jo tech­ni­ku­mo An­ta­liep­tė­je ne­be­li­kę...

REKLAMA
REKLAMA

Pa­sirink­tą pro­fe­si­ją įsi­gi­jo jau Sma­li­nin­kų tech­ni­ku­me.

Dirb­da­mas tuo­me­ti­nia­me „Švy­tu­rio“ ko­lū­ky­je me­cha­ni­ku, me­cha­ni­niu dirb­tu­vių vedė­ju Vy­tau­tas su­si­pa­ži­no su čia at­vy­ku­sia ką tik eko­no­mi­kos moks­lus Lie­tu­vos žemės ūkio aka­de­mi­jo­je bai­gu­sia bū­si­mą­ja žmo­na ku­piš­kie­te Gel­mi­na. Jau­ni žmo­nės ne­tru­kus su­kū­rė šei­mą, ir štai pa­siū­ly­mas – kraus­ty­ki­tės į „aly­tu­ką“ Bir­žū­nuo­se, „Auš­ros“ ko­lū­kiui jau­nų spe­cia­lis­tų taip pat rei­kia. Tai ir at­si­kraus­tę abu, ėmę dirb­ti: Gel­mi­na – ko­lū­kio, vė­liau ben­dro­vės eko­no­mis­te, Vy­tau­tas – me­cha­ni­nių dirb­tu­vių ve­dė­ju. O 1995-ai­siais, ben­dro­vei nu­ny­kus, abu li­ko be dar­bo.

REKLAMA

Rei­kė­jo ko nors grieb­tis, tad abu nu­spren­dė ūki­nin­kau­ti, už­si­im­ti pie­ni­nin­kys­te. Pirma bu­vo tik vie­na kar­vu­tė, pas­kui trys, še­šios, dar vė­liau – jau ir 17 gal­vi­jų. Ūkį kur­ti pra­dė­jo ant tri­jų hek­ta­rų, bet ne­tru­kus, at­ga­vę že­mę, jau tu­rė­jo 10 hek­ta­rų savosios že­me­lės, dar an­tra tiek nuo­mo­jo­si. Dar­žo­vių, sa­ko, pa­si­so­din­da­vo, grū­dų pailsė­da­vo tik sa­vo reik­mėms, o vi­sa ki­ta – pa­ša­rams.

REKLAMA
REKLAMA

Pa­ma­žu nau­jie­ji ūki­nin­kai pa­si­sta­tė vie­ną ki­tą prie­sta­tė­lį, su­si­pir­ko rei­kia­mą, te­gul ir se­ną že­mės ūkio tech­ni­ką, ku­rią darbš­tus ir na­gin­gas me­cha­ni­kas pri­ver­tė dirb­ti kaip nau­ją. Tik ru­lo­na­vi­mo ma­ši­ną, sa­ko, ten­ka sam­dy­tis – la­bai bran­gi, ne­įper­ka­ma, o pra­si­dė­ti su vi­so­mis to­mis pa­sko­lo­mis ir pa­ra­mo­mis Bud­riai ne­no­ri, anot Vy­tau­to, labai jau daug tos be­rei­ka­lin­gos ke­bek­nės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar ūkininkauja saikingai

Šian­dien Vy­tau­tas ir Gel­mi­na Bud­riai ūki­nin­kau­ja, anot jų, sai­kin­gai ir plės­tis neketina: lai­ko tris mel­žia­mas kar­ves, dar tiek pat prie­aug­lio. Kiau­lių, be­je, jau se­niai ne­augina – kiau­lie­ną per­ka par­duo­tu­vė­je. Kaip ir kiau­ši­nius ar viš­tie­ną. „Viš­tos toks pa­da­ras – pa­lei­si sa­vam kie­me, tai bū­ti­nai pas kai­my­ną per tvo­rą sprau­sis ir jo dar­žą iš­akės – kam mums rei­kia tų ne­su­ta­ri­mų“, – šyp­te­li Vy­tau­tas. Ir pri­si­pa­žįs­ta, kad iš sa­vo kar­vu­čių pie­no taip pat tik varš­kės su­si­kre­čia, sū­rį su­si­sle­gia, ta­čiau svies­tą bei grie­ti­nę per­ka. Taip, sa­ko, ir pi­giau, ir grei­čiau, juo­lab da­bar ūkiui lai­ko tu­ri ne nuo auš­ros iki su­te­mų, nes abu dir­ba: Vy­tau­tas laiš­kininku, Gel­mi­na – Za­ra­sų ra­jo­no savi­val­dy­bės kai­mo plėt­ros sky­riaus vy­res­ni­ą­ja spe­cia­lis­te Sa­la­ko se­niū­ni­jai, o jų vienturtis sū­nus Ne­ri­jus, šiaip jau ne­men­kas pa­gal­bi­nin­kas ūky­je, bai­gęs Vil­niaus kole­gi­ją ir įgi­jęs kom­piu­te­ri­nės tech­ni­kos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę, da­bar dir­ba Zarasuo­se. Grįž­ti į kai­mą ir ūki­nin­kau­ti Ne­ri­jus ne­no­rė­tų.

REKLAMA

Ketvirtis amžiaus Biržūnuose

Da­bar Bir­žū­nų kai­mas nei ko­lū­kio, nei ben­dro­vės cen­tras – tie­siog dar ne­ma­žas kaimas (nes gy­ve­na apie 100 gy­ven­to­jų, o šiais lai­kais kai­me tiek – jau ne­ma­žai) neto­li Sa­la­ko. Ir Bud­riai, at­gy­ve­nę čia per 25-erius me­tus, sa­ko ne­ke­ti­ną nie­kur ki­tur kel­ti ko­jos – Bir­žū­nai ta­po jų na­mais, jų sū­naus Ne­ri­jaus gim­ti­ne. Vėl­gi per dau­giau nei pen­kio­li­ka ūki­nin­ka­vi­mo me­tų jų že­me­lė per­ne­lyg sod­riai pa­lais­ty­ta šei­mos prakai­tu, tad tu­ri to­kią ver­tę, ku­ri ne­įkai­no­ja­ma pi­ni­gais. Tie­siog šei­mos šak­nys čia su­leis­tos taip gi­liai, kad ne at­si­plėš­ti nuo šios že­mės no­ri­si, o rū­pin­tis ja, puoš­ti kaimą, pa­dė­ti jo žmo­nėms.

REKLAMA

Ne at­si­tik­ti­nai kaip tik to­kios mąs­ty­se­nos žmo­gus ir bu­vo iš­rink­tas Bir­žū­nų  bei aplin­ki­nių kai­mų se­niū­nai­čiu. Tie­sa, ne vien dėl to – Vy­tau­tas, dirb­da­mas laiš­ki­nin­ku ir neš­da­mas žmo­nėms pen­si­jas, už­si­pre­nu­me­ruo­tus laik­raš­čius ar ko­kius pra­ne­ši­mus, kaip nie­kas ki­tas jau­čia jų nuo­tai­kas, gir­di nu­si­skun­di­mus, no­ri ne­no­ri kar­tu papolitikuo­ja, pa­kei­kia val­džią už kar­tais, re­gis, ab­sur­diš­kus spren­di­mus, pa­si­ta­ria iški­lus di­des­nėms pro­ble­moms, kar­tu ieš­ko­da­mi bū­dų jas iš­spręs­ti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sa­la­ko se­niū­nas Re­nius Ki­sie­lius Bir­žū­nų se­niū­nai­tį gi­ria ir ki­tiems pa­vyz­džiu ro­do, ši­taip, sa­ko, rei­kia tvar­ky­tis: pa­čiam ap­mąs­ty­ti, su kai­mo žmo­nė­mis pa­si­tar­ti, grieb­tis dar­bo ne­lau­kiant pa­stū­mė­ji­mo iš ša­lies ir pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, kai be jos ne­be­ga­li­ma pa­tiems iš­si­vers­ti. Nors kai­mas nė­ra įstei­gęs sa­vos ofi­cia­lios ben­druo­me­nės, ak­ty­vių bir­žū­niš­kių ir pir­muo­ju smui­ku tarp jų grie­žian­čio se­niū­nai­čio V. Bud­rio kvie­čia­mi ir pa­ra­gi­na­mi tvar­ko­si taip, tar­si ji bū­tų.

REKLAMA

Kaimas puošnus ir žiemą, ir vasarą

Vis­kas, kaip pa­sa­ko­jo Vy­tau­tas, pra­si­dė­ję nuo ak­ci­jos „Da­rom“ – pa­kvies­ti į tal­ką susi­rin­ko apie 15 žmo­nių su ati­tin­ka­mais dar­bo įran­kiais, ir kai­mas, ap­va­ly­tas nuo šiukš­lių, net pra­švie­sė­jo. (Ar 15 – tai ma­žai? Ne­ma­žai, nes kai­mas sens­ta, vis daugiau at­si­ran­da se­nu­čiu­kų, ku­riems rei­kia pa­dė­ti ap­si­tvar­ky­ti net jų pa­čių kie­me.) Tal­kos bū­du bu­vo su­tvar­ky­tos pa­ke­lės, iš­kirs­ti grio­viuo­se krū­mokš­niai. O prieš Kalėdas vi­si bir­žū­niš­kiai pa­ty­rė ma­lo­nią staig­me­ną, kai kai­me pir­mą kar­tą bu­vo pasta­ty­ta pa­puoš­ta ir ap­švies­ta eg­lu­tė – su­tik­ti Nau­jų­jų me­tų prie jos su­si­rin­ko per 30 bir­žū­niš­kių. Dar nuo pra­ėju­sio ru­dens pa­reng­tos vie­tos gė­ly­nams – pa­va­sa­rį Bir­žū­nų kai­mą jau pa­puoš gė­lės.

REKLAMA

Vy­tau­tas džiau­gia­si, kad bir­žū­niš­kiai yra drau­giš­ki žmo­nės, su­pra­tin­gi, ne­šykš­tūs, pavai­ši­na vie­ni ki­tus so­do gė­ry­bė­mis, se­nu­čiu­kams nu­ne­ša dar­žo­vių, pie­no. Nesibaido ir dar­bų: kai­my­nai mie­lai pa­de­da vie­ni ki­tiems dar­buo­se, į kvie­ti­mą ką nors suor­ga­ni­zuo­ti ar pa­tal­kin­ti vi­sa­da, sa­ko, mie­lai at­si­lie­pia Vy­da ir Eu­ge­ni­jus Grums­kai, Ge­nu­tė ir Le­vas Kar­los, Klav­di­ja ir Kęs­tu­tis Ras­te­niai, Auš­ra Ši­lei­kie­nė, at­ei­na ir ki­ti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kur pinigai, ten ir nesusipratimai

Se­niū­nai­tis ap­gai­les­tau­ja, kad ne­tu­ri kai­mas sa­vo šven­tės (svars­to, ar ne­rei­kė­tų to­kios „iš­ras­ti“?!), o kol kas ke­ti­na kai­mynus pa­kvies­ti į sma­gią Už­ga­vė­nių šven­tę, planuoja, svars­to ki­tus ren­gi­nius, dar­bus. Ta­čiau pa­klaus­tas, ar ne­rei­kė­tų steig­ti kaimo ben­druo­me­nės (juo­lab bu­vu­si ko­lū­kio kon­to­ra tuš­čia, tie­sa, la­bai ap­griu­vu­si, bet gal su­tvar­kius tik­tų ben­druo­me­nės na­mams), Vy­tau­tas Bud­rys abe­jo­da­mas gūžteli pe­čiais: „Kai pra­si­de­da pi­ni­gi­niai rei­ka­lai, tuo­jau vi­so­kiau­sių nesu­si­pra­ti­mų at­si­ran­da.

REKLAMA

Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas tu­rė­tų bū­ti dir­ban­tis ir ge­rai už­dir­ban­tis žmo­gus – tik suju­dėk, ir iš­kart at­si­ran­da dau­gy­bė vi­so­kiau­sių iš­lai­dų. Vėl­gi pir­mi­nin­kas tu­ri tu­rė­ti ge­le­ži­nę kan­try­bę, kad at­lai­ky­tų vi­sas pre­ten­zi­jas, o vė­liau – ir prie­kaiš­tus...“ Anot jo, vie­na, kai da­rai sa­vo no­ru, nie­kam neat­si­skai­ti­nė­da­mas, taip, kaip mo­ki ir pa­si­se­ka, o ki­ta – kai jau­ti bū­ti­ny­bę tai da­ry­ti, kai jau­ti įtam­pą – o jei ne­pa­vyks, o jei kam nepatiks... Kas ne­dir­ba, tas ki­tą­syk ir ne­nu­ma­no, kiek kai­nuo­ja vie­na ar ki­ta. Kaip tik dėl to vė­liau ir pra­si­de­da ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, įta­ri­nė­ji­mai...

Vy­tau­tas Bud­rys no­ri gy­ven­ti su sa­vi­mi ir kai­my­nais tai­kiai bei ra­miai, rū­pin­tis sa­vu ta­pu­siu kai­mu, pa­dė­ti, kuo ga­li, jo žmo­nėms, pra­džiu­gin­ti ki­tus ir sa­ve švie­sio­mis aki­mir­ko­mis tie­siog taip, o ne ver­čia­mas pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės.

Da.  Pulokaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų