Vytauto gimtinė – Antazavės krašte: gimė Šlaitų kaime, kurio dabar, sako, tik dvi trobos belikusios, gyveno Rokėnuose, mokėsi Antazavės vidurinėje mokykloje, kurią baigęs įstojo į tuometinį Antalieptės technikumą, kad įsigytų techniko-mechaniko specialybę, bet vos pradėjusį mokslus vaikiną paėmė į karinę tarnybą. Sugrįžusiam vyrukui teko nustebti ir nusivilti – ogi jo technikumo Antalieptėje nebelikę...
Pasirinktą profesiją įsigijo jau Smalininkų technikume.
Dirbdamas tuometiniame „Švyturio“ kolūkyje mechaniku, mechaniniu dirbtuvių vedėju Vytautas susipažino su čia atvykusia ką tik ekonomikos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigusia būsimąja žmona kupiškiete Gelmina. Jauni žmonės netrukus sukūrė šeimą, ir štai pasiūlymas – kraustykitės į „alytuką“ Biržūnuose, „Aušros“ kolūkiui jaunų specialistų taip pat reikia. Tai ir atsikraustę abu, ėmę dirbti: Gelmina – kolūkio, vėliau bendrovės ekonomiste, Vytautas – mechaninių dirbtuvių vedėju. O 1995-aisiais, bendrovei nunykus, abu liko be darbo.
Reikėjo ko nors griebtis, tad abu nusprendė ūkininkauti, užsiimti pienininkyste. Pirma buvo tik viena karvutė, paskui trys, šešios, dar vėliau – jau ir 17 galvijų. Ūkį kurti pradėjo ant trijų hektarų, bet netrukus, atgavę žemę, jau turėjo 10 hektarų savosios žemelės, dar antra tiek nuomojosi. Daržovių, sako, pasisodindavo, grūdų pailsėdavo tik savo reikmėms, o visa kita – pašarams.
Pamažu naujieji ūkininkai pasistatė vieną kitą priestatėlį, susipirko reikiamą, tegul ir seną žemės ūkio techniką, kurią darbštus ir nagingas mechanikas privertė dirbti kaip naują. Tik rulonavimo mašiną, sako, tenka samdytis – labai brangi, neįperkama, o prasidėti su visomis tomis paskolomis ir paramomis Budriai nenori, anot Vytauto, labai jau daug tos bereikalingos kebeknės.
Dabar ūkininkauja saikingai
Šiandien Vytautas ir Gelmina Budriai ūkininkauja, anot jų, saikingai ir plėstis neketina: laiko tris melžiamas karves, dar tiek pat prieauglio. Kiaulių, beje, jau seniai neaugina – kiaulieną perka parduotuvėje. Kaip ir kiaušinius ar vištieną. „Vištos toks padaras – paleisi savam kieme, tai būtinai pas kaimyną per tvorą sprausis ir jo daržą išakės – kam mums reikia tų nesutarimų“, – šypteli Vytautas. Ir prisipažįsta, kad iš savo karvučių pieno taip pat tik varškės susikrečia, sūrį susislegia, tačiau sviestą bei grietinę perka. Taip, sako, ir pigiau, ir greičiau, juolab dabar ūkiui laiko turi ne nuo aušros iki sutemų, nes abu dirba: Vytautas laiškininku, Gelmina – Zarasų rajono savivaldybės kaimo plėtros skyriaus vyresniąja specialiste Salako seniūnijai, o jų vienturtis sūnus Nerijus, šiaip jau nemenkas pagalbininkas ūkyje, baigęs Vilniaus kolegiją ir įgijęs kompiuterinės technikos inžinieriaus specialybę, dabar dirba Zarasuose. Grįžti į kaimą ir ūkininkauti Nerijus nenorėtų.
Ketvirtis amžiaus Biržūnuose
Dabar Biržūnų kaimas nei kolūkio, nei bendrovės centras – tiesiog dar nemažas kaimas (nes gyvena apie 100 gyventojų, o šiais laikais kaime tiek – jau nemažai) netoli Salako. Ir Budriai, atgyvenę čia per 25-erius metus, sako neketiną niekur kitur kelti kojos – Biržūnai tapo jų namais, jų sūnaus Nerijaus gimtine. Vėlgi per daugiau nei penkiolika ūkininkavimo metų jų žemelė pernelyg sodriai palaistyta šeimos prakaitu, tad turi tokią vertę, kuri neįkainojama pinigais. Tiesiog šeimos šaknys čia suleistos taip giliai, kad ne atsiplėšti nuo šios žemės norisi, o rūpintis ja, puošti kaimą, padėti jo žmonėms.
Ne atsitiktinai kaip tik tokios mąstysenos žmogus ir buvo išrinktas Biržūnų bei aplinkinių kaimų seniūnaičiu. Tiesa, ne vien dėl to – Vytautas, dirbdamas laiškininku ir nešdamas žmonėms pensijas, užsiprenumeruotus laikraščius ar kokius pranešimus, kaip niekas kitas jaučia jų nuotaikas, girdi nusiskundimus, nori nenori kartu papolitikuoja, pakeikia valdžią už kartais, regis, absurdiškus sprendimus, pasitaria iškilus didesnėms problemoms, kartu ieškodami būdų jas išspręsti.
Salako seniūnas Renius Kisielius Biržūnų seniūnaitį giria ir kitiems pavyzdžiu rodo, šitaip, sako, reikia tvarkytis: pačiam apmąstyti, su kaimo žmonėmis pasitarti, griebtis darbo nelaukiant pastūmėjimo iš šalies ir paprašyti pagalbos, kai be jos nebegalima patiems išsiversti. Nors kaimas nėra įsteigęs savos oficialios bendruomenės, aktyvių biržūniškių ir pirmuoju smuiku tarp jų griežiančio seniūnaičio V. Budrio kviečiami ir paraginami tvarkosi taip, tarsi ji būtų.
Kaimas puošnus ir žiemą, ir vasarą
Viskas, kaip pasakojo Vytautas, prasidėję nuo akcijos „Darom“ – pakviesti į talką susirinko apie 15 žmonių su atitinkamais darbo įrankiais, ir kaimas, apvalytas nuo šiukšlių, net prašviesėjo. (Ar 15 – tai mažai? Nemažai, nes kaimas sensta, vis daugiau atsiranda senučiukų, kuriems reikia padėti apsitvarkyti net jų pačių kieme.) Talkos būdu buvo sutvarkytos pakelės, iškirsti grioviuose krūmokšniai. O prieš Kalėdas visi biržūniškiai patyrė malonią staigmeną, kai kaime pirmą kartą buvo pastatyta papuošta ir apšviesta eglutė – sutikti Naujųjų metų prie jos susirinko per 30 biržūniškių. Dar nuo praėjusio rudens parengtos vietos gėlynams – pavasarį Biržūnų kaimą jau papuoš gėlės.
Vytautas džiaugiasi, kad biržūniškiai yra draugiški žmonės, supratingi, nešykštūs, pavaišina vieni kitus sodo gėrybėmis, senučiukams nuneša daržovių, pieno. Nesibaido ir darbų: kaimynai mielai padeda vieni kitiems darbuose, į kvietimą ką nors suorganizuoti ar patalkinti visada, sako, mielai atsiliepia Vyda ir Eugenijus Grumskai, Genutė ir Levas Karlos, Klavdija ir Kęstutis Rasteniai, Aušra Šileikienė, ateina ir kiti.
Kur pinigai, ten ir nesusipratimai
Seniūnaitis apgailestauja, kad neturi kaimas savo šventės (svarsto, ar nereikėtų tokios „išrasti“?!), o kol kas ketina kaimynus pakviesti į smagią Užgavėnių šventę, planuoja, svarsto kitus renginius, darbus. Tačiau paklaustas, ar nereikėtų steigti kaimo bendruomenės (juolab buvusi kolūkio kontora tuščia, tiesa, labai apgriuvusi, bet gal sutvarkius tiktų bendruomenės namams), Vytautas Budrys abejodamas gūžteli pečiais: „Kai prasideda piniginiai reikalai, tuojau visokiausių nesusipratimų atsiranda.
Bendruomenės pirmininkas turėtų būti dirbantis ir gerai uždirbantis žmogus – tik sujudėk, ir iškart atsiranda daugybė visokiausių išlaidų. Vėlgi pirmininkas turi turėti geležinę kantrybę, kad atlaikytų visas pretenzijas, o vėliau – ir priekaištus...“ Anot jo, viena, kai darai savo noru, niekam neatsiskaitinėdamas, taip, kaip moki ir pasiseka, o kita – kai jauti būtinybę tai daryti, kai jauti įtampą – o jei nepavyks, o jei kam nepatiks... Kas nedirba, tas kitąsyk ir nenumano, kiek kainuoja viena ar kita. Kaip tik dėl to vėliau ir prasideda nepasitikėjimas, įtarinėjimai...
Vytautas Budrys nori gyventi su savimi ir kaimynais taikiai bei ramiai, rūpintis savu tapusiu kaimu, padėti, kuo gali, jo žmonėms, pradžiuginti kitus ir save šviesiomis akimirkomis tiesiog taip, o ne verčiamas pareigos ir atsakomybės.
Da. Pulokaitė