„Gedimino dvaras“ – toks pavadinimas sieja du restoranus. Vienas jų yra Maskvoje, kitas – Vilniuje. Abiejuose ant aukščiausios pakylos užkeltas lietuviškos virtuvės pasididžiavimas – cepelinas. Lietuvoje apsigyvenę rusų verslininkai Igoris ir Veronika Bezuglovai metė iššūkį tautinio kulinarinio paveldo gamintojams. „Svarbiausias tikslas – pasiekti, kad „Gedimino dvaras“ taptų toks pat jaukus, gardžiai maitinantis ir svetingas, kokios yra Lietuvos užeigos“, – sakė Veronika ir Igoris Bezuglovai. (L. Valatkienės nuotr.)
Bemaž prieš penkerius metus Lietuvoje apsigyvenę verslininkai Igoris ir Veronika Bezuglovai dažnai sulaukdavo svečių iš Rusijos. Kviesdavosi juos į Vilniaus ir Kauno restoranus. Bičiuliai gyrė lietuvišką virtuvę, ir Igorio galvoje pradėjo kirbėti mintis: gal verta pabandyti ką nors panašaus sukurti Maskvoje?
Rusijos sostinėje I.Bezuglovas anksčiau buvo įsigijęs žemės sklypą su dviem mediniais namais.
Vieta palanki verslui – greta aplinkkelis, elitiniu laikomas Rubliovo rajonas, kuriame gyvena daugybė verslininkų. Vos už kelių šimtų metrų – naujas Pamaskvio savivaldybės pastatų kompleksas ir prekybos bei parodų centras „Krokus“, kuriame kasdien apsilanko dešimtys tūkstančių žmonių. Restorano įkūrėjas nusprendė, kad valgytojų neturėtų trūkti. Nuojauta jo neapgavo. Maskvos „Gedimino dvaras“ sausakimšas. Reklama keliauja iš lūpų į lūpas. Lietuviškame kampelyje Rusijos verslininkai užsisakinėja vietas verslo susitikimams, čia iš anksto planuojamos vakarienes bei uždari proginiai vakarai, savaitgaliais pietauja šeimos.
Neseniai „Gedimino dvaras“ atvėrė duris ir Vilniuje. Baltas išpuoselėtas stilingas interjeras, minimalistinė, tačiau iškilmingumu alsuojanti atmosfera, prabangios kėdės, dailus serviravimas ir... tautiniai patiekalai. Jokių užuominų į klėtį ar užeigą, puoštą molinėmis puodynėmis ir senais rakandais. Lietuviai iš pradžių į tokią naujovę žiūrėjo nepatikliai. Kol neparagavo cepelinų.
Kodėl nusprendėte atiduoti duoklę lietuviškam kulinariniam paveldui?
Igoris . Iš kartos į kartą perduodami tradicinių patiekalų receptus, žmonės puikiai suvokė, kad protėvių sukurti valgiai – kultūrinio paveldo dalis. Ji saugotina ne mažiau nei piliakalniai, pastatai ar tautosaka. Lietuvių maistas man buvo priimtinas nuo tos dienos, kai pirmą kartą atvykau į jūsų šalį. Pamilau ją su visais cepelinais, vėdarais, koldūnais, karka, šaltibarščiais, mišrainėmis, sūriais ir kitais skanėstais. Aš neatsitiktinai gilinuosi į įvairių tautų tradicinę virtuvę, nacionalinius patiekalus, mitybos ypatumus.
Sakoma, kad tai – prasčiokų maistas. Jūs – aristokratiškos kilmės, gurmanas, išpuoselėtos virtuvės žinovas.
Igoris . Manote, kad aristokratai nemėgsta sočiai pavalgyti? Visais laikais virtuvė buvo skirstoma į paprastą, sukurtą žmonių, gyvenančių kaime, dirbančių žemę ir aukštesnio lygio – aristokratų, veikiamų Prancūzijos, Ispanijos, Viduržemio jūros kulinarinių tradicijų. Tautinė virtuvė susiformavo šių dviejų virtuvių samplaikoje. Tai liečia ir lietuvių, ir rusų, ir baltarusių, ir latvių bei visas kitas pasaulio tautas.
Bemaž iki XVI a. madinga buvo paprasta virtuvė. XVI–XVII a. suklestėjus aristokratijai, virtuvės istorijoje prasidėjo įdomus procesas. Diduomenės atstovai ėmė vienas prieš kitą puikuotis talentingais, išradingais užsieniečiais virėjais bei jų gaminamais patiekalais. Dėl noro pasipuikuoti išsiplėtė ir praturtėjo maitinimosi tradicijos.
Veronika . Džiugu, kad Lietuva iki šiol išsaugojo savo paprastą, bet neprastą virtuvę. Tokių cepelinų, kokius kaime verda senojo paveldo puoselėtojos, niekur nesu ragavusi. Žinau, kad labai plačiai paplitusi daugybė didžkukulių variantų, tačiau jie neautentiški. Jie tarsi sušiuolaikinti.
Igoris . Aš daug metų turiu restoranų verslą, todėl drąsiai teigiu: kad ir kaip gražiai bei subtiliai dabar gamintume prancūziškus ar itališkus valgius, tautiniai patiekalai visada buvo, yra ir bus populiarumo viršūnėje jau vien todėl, kad žmogus jais pasisotina. Žiūrėdamas į rafinuotą prancūzišką patiekalą, klientas žavisi manieringu jo patiekimu, įmantriu serviravimu. O atsisėdęs prie tautinio lietuviško patiekalo, valgo jį su neslepiamu apetitu, iš vaikystės prisimena močiutės cepelinus, kitus skanėstus, pagamintus pagal senuosius receptus.
Jūs savo restorane Vilniuje liaudišką virtuvę pakylėjote, patiekiate ją prabangiai ir itin pagarbiai.
Igoris . Laikas nestovi vietoje. Žinoma, kad tenka daryti viską patraukliau, serviruoti naudojant prabangesnius įrankius ir indus, kloti baltas staltieses. Tačiau maistą patiekiame tokį, kad atėję žmonės prisimintų vaikystę, mamos namus, kai valgydavo taip pat skaniai, tik galbūt ne itin prabangiai. Man didžiausias pagyrimas, kai žmonės, restorane suvalgę didžkukulius, palygina juos su močiutės pagamintais.
Tautinių patiekalų užeigose interjeras dažniausiai būna paprastas: moliniai puodai, mediniai rakandai, lininės staltiesės ir tranki liaudiška muzika. Kodėl Vilniuje esantis „Gedimino dvaras“ baltas, minimalistinis?
Igoris. Maskvoje tokių kaimiškų užeigų su mediniais suolais ir moliniais indais paprasčiausiai nėra, o Vilniuje – jų daugybė. Tad norėdami išsiskirti, sukūrėme šviesų šiuolaikišką interjerą, neperkrovėme jo liaudiškais elementais ir nusprendėme pavadinti restoranu. Kainos Vilniuje nesikandžioja. Pusės kilogramo didžkukulių porcija nesiekia 15 Lt. Maskvoje jie kainuoja 50 Lt.
Maskviečiai labai mėgsta cepelinus. Mes turime lentelę, kurioje rašome parduotų cepelinų skaičių. Paaiškėjo, kad per nepilnus metus maskviečiai suvalgė 3,5 tūkst. cepelinų. Porcijos didžiulės. Aš, dviejų metrų ūgio vyriškis, įstengiu suvalgyti vos du, todėl dažnai būna taip, kad mūsų klientai vieną suvalgo, o kitą pasiima išsinešti namo.
Veronika. Pastebėjome, kad lietuviai vis dėlto mėgsta išorinį puošnumą, juos traukia prabangiau įrengti restoranai, todėl nusprendėme pataikauti klientui. Be to, mūsų šeimai patinka balta spalva.
Ar nesulaukėte pasipriešinimo, paniekos, replikų, kai, būdami rusų tautybės, Maskvoje atidarėte lietuvišką užeigą, o čia, Lietuvoje, būdami ne lietuviai, sugalvojote vietiniams įrodyti, jog esate nepakartojami mūsų kulinarinio paveldo srityje?
Igoris . Maskvoje visi labai stebėjosi, tačiau ir gyrė, kad teisingai elgiamės. Matote, Maskva – savotiškas miestas verslui. Jei yra laisva vieta, reikia ją skubiai užimti, tada turėsi ištikimą klientą.
Pas jus daugybė tokių maitinimo įstaigų, todėl visi labai stebėjosi ir klausinėjo, kam mums viso to reikia. Po pusmečio darbo Maskvos „Gedimino dvare“ iš lietuvių klientų išgirdome, kad mūsų patiekalų kokybė yra daug geresnė negu Lietuvos užeigose. Todėl iš principo nusprendėme konkuruoti su vietiniais. Kodėl gi ne? Tai, kad atsirado pastatas būtent Gedimino prospekte, grynas atsitiktinumas. Pavadinimą „Gedimino dvaras“ sąmoningai palikome tą patį abiejose sostinėse. Kad klientas atpažintų, kad būtų nuolatinė asociacija su Lietuva. O konkurencijos aš nebijau.
Kur perkate produktus Maskvos „Gedimino dvaro“ patiekalų gamybai?
Igoris . Maskvoje turėjome milžinišką problemą dėl produktų. Ilgai teko ieškoti bulvių ir mėsos, kad pagamintume tikruosius cepelinus. Išragavome visą mėsą, kurios tik galima buvo gauti Maskvos turguose, ir nusivylėme. Net vadinamoji elitinė mėsa Maskvoje prastesnės kokybės, nekalbant apie normalią, kuria Lietuvoje prekiauja kiekvienas ūkininkas. Pasirodo, kad cepelinus pagaminti galima ne iš visų bulvių. Taip pat ieškojome raugintų kopūstų. Pagaliau atradome lietuvių įmonę, kuri mums tiekia mėsą, geromis bulvėmis mūsų restoraną Maskvoje aprūpina baltarusiai, Vilniaus „Gedimino dvare“ cepelinus gaminame iš lietuviškų bulvių, o raugintus kopūstus tenka nuolat importuoti iš Lietuvos. Prisipažinsiu, skanesnių nesu valgęs. Žodžiu, jūs, lietuviai, gyvenate labai gerai. Nekalbu apie atlyginimus, socialinį aprūpinimą. Aš akcentuoju ekologiją, maisto produktus, bendrą atmosferą, žmonių geranoriškumą.
Kokie yra rusiško ir lietuviško verslo ypatumai? Ar teko duoti kyšių, ieškoti pažinčių, imtis kitokių gudrybių?
Igoris . Maskva – labai aktyvus miestas, bet pagyvenęs penkerius metus Vilniuje turiu ką palyginti. Pas jus viskas vyksta labai lėtai, tačiau viskas padaroma laiku. Jei man pasakė, kad pažymą gausiu po dešimties dienų, vadinasi, galiu neabejoti, kad taip ir bus. Nereikia jokių papildomų emocinių, finansinių pastangų (kyšių), kad sprendimas būtų priimtas laiku.
Maskvoje gi bėgioji, skubi, spaudi, stengiesi, ieškai įtakingų žmonių... Rūpesčiams atslūgus matai, kad laiko neišlošei, sugadinai daug nervų, sveikatos, sukišai daug pinigų ir norimą rezultatą pasiekei išsekęs, pavargęs. O Lietuvoje į finišo tiesiąją išeini laiku, nors viską darai ramiai, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, lėtai.
