Nijolė Mitkevičienė
Veislyno „Kalnų šuo“ savininkas Irmantas Tarnauskas sako, kad gerai išauklėtas šuo – ne koks kaimo blusius, kuris vambrija be priežasties ir be tikslo. Jei Irmanto augintinis pasakė „au“, vadinasi, tai kažką reiškia.
Atokioje Ūnikių kaimo sodyboje Raseinių rajone retai išgirsi šuns amsėjimą, nors čia gyvena dideli veisliniai šunys. Jų draugiją itin vertinantis Irmantas prisipažįsta, kad meilė šiems keturkojams nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Nuo baimės iki meilės
Vaikystėje I.Tarnauskas bijojo šunų, nes šie visada jį puldavo. Gal jausdavo nuo vaiko sklindančią baimę? Bet vėliau, kai šunų bijoti pasidarė tarsi nevyriška, Irmantas įsigijo kolių veislės kalytę, kuri iš esmės pakeitė jo požiūrį į šunis ir apskritai į gyvenimą. Irmantui įsidarbinus policijoje, visi jau žinojo apie vyro meilę šunims, gebėjimą su jais susikalbėti, todėl netrukus jam buvo pasiūlyta tapti kriminalinės policijos kinologu.
Kai Raseiniuose buvo atsisakyta kinologo etato, Irmantas išėjo dirbti į pasienį, į Pagėgių rinktinę. Vyras negalėjo gyventi be šuns, jo draugystės, atjautos ir supratimo. Jis neabejoja: jei žmonės būtų tokie nuoširdūs, kokie nuoširdūs ir ištikimi yra šunys, pasaulis būtų tobulas. Atsisveikinęs su valdiška tarnyste, I.Tarnauskas gyvenimą paaukojo šunims. Vyras juos veisia ir dresuoja. Šunų dresūros sakė išmokęs dirbdamas policijoje. Norėdamas įgyti daugiau žinių baigė ne vienus šunų dresūros kursus, dalyvaudamas varžybose pelnė diplomų, turi net Suomijos šunų dresūros mokyklos sertifikatų.
Nuostabusis Falko
Su meile buvęs pareigūnas prisimena savo tarnybinį šunį Falko, vakarų vokiečių aviganį, kurį dar visai mažą atsinešė į tarnybą ir kuris labai greitai užsitarnavo „generolo antpečius“. „Būdamas tik šešių mėnesių, Falko jau buvo iškovojęs 5-ąją vietą tarp Lietuvos policijos šunų, o kaip pasienio „tarnautojas“ buvo pripažintas pirmosios vietos nugalėtoju“, – pasididžiavimo neslėpė Irmantas.
Apie nuotykius, patirtus drauge su Falko, Irmantas galėtų labai daug pasakoti, tačiau bene įspūdingiausia yra tarnystės pasienyje pabaiga, kai jam išeinant į užtarnautą pensiją norėta jo Falką „privatizuoti“: „Net žurnalistą Henriką Vaitiekūną kviečiausi. Nesu konfliktiškas, nes su šunimis dirbdamas konfliktiškas negali būti, bet palikti draugą, kurį pats užsiauginau, negalėjau. Tai būtų buvusi didžiausia išdavystė. Falko būtų labai išgyvenęs, laikęs mane išdaviku, tad turėjau dėl jo pakovoti“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Susižavėjo zenenhundais
Vokiečių aviganius I.Tarnauskas laikė, dresavo ir anksčiau. Pastaruoju metu jis susižavėjęs zenenhundų veislės šunimis. Kai prieš septynerius ar aštuonerius metus Raseinių turguje pamatė zenenhundo skulptūrėlę, nusprendė įsigyti būtent tokį šunį. Tačiau nusipirkti šuns skulptūrėlę buvo paprasčiau nei šunį, nes tada Lietuvoje buvo labai mažai juos veisiančiųjų, o ir kainos buvo gąsdinančios – per tūkstantį eurų.
Bet kai kaina nukrito iki pustrečio tūkstančio litų, Irmantas nesusilaikė: „Važiavome pirkti su mano draugės dukra Aušryte, bet atsitiko taip, kad vietoje vienos kalytės nusipirkome dvi. Paskui dar vieną kalytę nusipirkome Lenkijoje, vėliau – dar dvi kalytes iš kito veislyno. O kai kalytės susilaukė palikuonių, įkūriau veislyną. Dabar jau turiu ir labai gerą patiną, kurį nusipirkau Latvijoje“, – pasakojo pašnekovas.
Kalnų šunys
Dažnai Irmanto klausia, kodėl jis augina būtent zenenhundus. „Todėl, kad geriau už zenenhundą – tik antras zenenhundas. Taip sako jų augintojai. Tai išties fantastiški šunys, geručiai, niekada nieko nenuskriaus, net su katėmis jie puikiai sugyvena. Šie šunys niekada be reikalo neloja, jie – labai geri kompanionai, visada žaismingi ir meilūs. Zenenhundai labai ištvermingi, stiprūs, jie gali gyventi ir lauke, ir kambaryje, – pasakojo veisėjas.
– Bet zenenhudų negalima rišti prie grandinės, nes jie gali išprotėti. Šie šunys nepakelia vienatvės, jiems būtina bendrauti su žmogumi.“ Pašnekovas priminė, kad šie šunys į Lietuvą atkeliavo iš Šveicarijos kalnų daugiau nei prieš dešimt metų. Dėl gero būdo ir įspūdingo dydžio kalnuose gyvenantys žmonės stiprius ir ištvermingus zenenhudus naudodavo vietoje arklių. Jie traukdavo vežimaičius su kroviniais.
Gausios vados
Šiuo metu I.Tarnausko sodyboje gyvena 3 suaugusios zenenhundų ir dvi vokiečių aviganių kalės. Yra ir šunyčių, bet šiandien jų yra, o rytoj jau gali nebūti. Nemažai Irmanto „iščiūčiuotų“ šunyčių paliko Lietuvą, iškeliavo į kitus kraštus. „Du šuniukai jau įveikė Atlantą, dabar jie jau Amerikoje. Du yra Danijoje, šeši Rusijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Estijoje. Jau esu pardavęs apie 50 šuniukų, iš kurių ne vienas – daugkartinis mūsų šalies ir kitų šalių čempionas“, – augintiniais džiaugėsi veislyno savininkas.
Jis sakė, kad zenenhundų veislės kalės gali atsivesti iki 10 šunyčių. Kartais jis būna pribuvėju, nes reikia žmogaus pagalbos, kad šunyčiai į pasaulį ateitų sveiki, o kalė patirtų kuo mažiau kančių. Irmantas pabrėžė, kad ir laimingai gimusiems šunyčiams reikia šeimininko pagalbos, tada jie greičiau sustiprėja: „Zenenhundai yra labai dideli šunys, būna, kad jie netyčia nugula savo mažylius. Todėl kiekvieną gimusį šunytį dedu į dėžutę, kišu po lempa, kad būtų šilta, paskui po vieną duodu kalei nulaižyti, tada vėl dedu atgal į dėžutę. Nusistatau žadintuvą ir kas dvi valandas keliuosi juos paleisti prie kalės, kad galėtų pažįsti“, – pasakojo Irmantas. Ne mažiau dėmesio, pasak jo, reikia ir suaugusiems šunims. Jie turi kiekvieną dieną pavaikščioti po porą valandų.
Dovana visam gyvenimui
Pašnekovas sako, kad dažnai žmonės augintinius renkasi neatsakingai, neįsigilina į jų charakterio savybes. Irmantui graudu, kai galudienė močiutė įsigyja stafordšyrą ar vos krutantis seneliukas – haskį, kuris negali būti uždarytas visą dieną namuose, nes jam reikia judėti, bėgioti. I.Tarnauskui yra tekę matyti prie grandinės pririštų čiau čiau, šarpėjų veislės šunų. „Prieš įsigydamas šunį kiekvienas turi pagalvoti apie savo gyvenimo būdą, sveikatos būklę, temperamentą. Vyresnio amžiaus, sunkiau judantiems žmonėms labiausiai tinka laikyti mažučius šunyčius: toiterjerą, nykštukinį pinčerį, jorkšyrą, nes jų kartais galima ir nevesti į lauką.
Tačiau bet kuriam gyvūnui reikia meilės. Jei to negali augintiniui pažadėti, neįsigyk jo“, – pabrėžė pašnekovas. Irmantas nepatartų dovanoti šuns. „Šuo nėra daiktas. Žmogus, dovanojantis šunį, turėtų atsiminti, kad augintinis gyvens dešimt ar daugiau metų“, – priminė veisėjas.
Meilė nematuojama pinigais
I.Tarnauskas sakė, kad šunų veisimo jis nelaiko verslu. Tai yra protinga meilė šunims, o meilė pinigais nematuojama. „Veisdamas zenenhundus Lietuvoje niekas neuždirbs didelių pinigų, nes šie šunys yra dideli, vadinasi, jie daug suėda, daug daugiau lėšų reikia skirti jų kailio priežiūrai. Kai šuo sulaukia pusantrų metų, atliekami jo akių ir displazijos tyrimai, įvertinama kaulų, sąnarių būklė ir tik tada, jei tyrimų rezultatai yra geri, leidžiama jį kergti.
Šuniukus reikia ženklinti poodinėmis mikroschemomis, skiepyti, parengti jų veislę liudijančius dokumentus“, – pasakojo Irmantas. Jis gerai išmano šunų dresūros ypatumus, tačiau svetimų šunų savo sodyboje nedresuoja. Vyras gali patarti, pamokyti, pakonsultuoti, bet laikosi nuomonės, kad dresuoti turi tas, kas augina. Pasak jo, nuo šeimininko atskirtas šuo patirtų stresą, nes turėtų paklusti svetimam žmogui.
Sparnuota auklė
I.Tarnausko sodyboje karaliauja ne tik šunys. Praeitą vasarą sodybos puošmena buvo gandriukas. Gandrai išmetė jauniklį iš lizdo, o Irmantas jį priglaudė. Vos spėjęs sustiprėti paukštelis pasijautė tikru sodybos šeimininku. „Jis net šuniukus taip ėmė auklėti, kad jie nuo gandro slėpdavosi krūmuose.
Dėl jo visą vasarą su meškere prie tvenkinio tupėdavau, kad pramaitinčiau, mat ilgakojis po 40 karosų prarydavo“, – linksmai pasakojo vyras. Kai ūgtelėjęs gandras nuskrisdavo pas bulviakasius, Irmantas nesijaudindavo, bet kai paskui sodybos šeimininkę į vaikų darželį Raseiniuose atsekė 7 kilometrus, ne juokais susirūpino. Paukštis buvo sugalvojęs nuplasnoti „apsipirkti“ir į Raseinius, tad globotinį teko vaduoti iš veterinarijos specialistų.
