Kad, kaip vienas kritikas kartą sakė, mūsų klasikinė literatūra – daugiausiai „cypčiojančios davatkos“, aišku bene kiekvienam literatūros studentui. Kad moderniesiems mūsų autoriams trūksta novatoriškumo ir neprovincialaus mentaliteto, menko tiražo literatūrinė spauda taip pat neretai skundžiasi. Paklauskite savęs: ar galėtumėte įsivaizduoti britą, vokietį, amerikietį ar netgi istoriškai artimą rusą, savo šalies knygyne klausiantį lietuvių autoriaus knygos?
Kol kas lietuviškos knygos pasaulio lentynose dažniausiai atsiduria dviem būdais. Pirmasis, kurio naivu tikėtis, bet gera sulaukti, tai kai autorius gimsta ar tampa dvikalbiu arba turi itin geras sąsajas su viena ar keliomis didžiųjų pasaulio kultūrų. Taip dar prieš karą elgėsi į Švediją emigravęs Ignas Šeinius, vėliau – vokiečių kalbos išsilavinimą turėjęs Jurgis Kunčinas, dabar – su Ukraina ir Prancūzija daug sąsajų turintis Jaroslavas Melnikas ir keletas kitų autorių.
Antrasis būdas, galintis pasirodyti dirbtinas ir neefektyvus, yra knygų vertimų subsidijos. Tuo rūpinasi Kultūros ministerijos ir Kultūros rėmimo fondo finansuojama viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“. Jau 12 metų veikianti institucija kasmet skelbia konkursą vertėjų, norinčių užsienio skaitytojams pateikti lietuviškų knygų, paraiškoms. Nuo 2001 m. pradžios taip paremta 115 lietuviškų knygų vertimų į 23 pasaulio kalbas, tarp kurių – ne tik anglų, vokiečių, latvių, lenkų ar rusų, bet ir kroatų, slovėnų, gruzinų, persų, arabų.
Všį „Lietuviškos knygos“ registre – apie šimtą į kitas kalbas išverstų lietuvių autorių rinktinių ir daugiau nei 300 prozos bei poezijos knygų. Dėl finansinių sunkumų šalyje biudžetas kultūrai karpomas negailestingai, tad ir įstaiga šiuo metu yra perorganizuojama, jungiama prie kitų kultūros institutų. Perorganizuotai įstaigai šiemet žadama skirti 35 tūkst. litų – 3-5 kartus mažiau, nei geresniais laikais.
Programų vadovės Aistės Žukauskaitės teigimu, vienai knygai išversti, priklausomai nuo jos apimties, vertimo sunkumo ir kalbos, reikia apie 7-12 tūkst. litų, o kartais – ir daugiau. Tad šiemet Lietuva sau leis subsidijuoti dviejų ar trijų knygų vertimą į kitas kalbas. Anksčiau šis skaičius siekdavo dešimt ar daugiau.
„Finansiškai tai neatsiperka, ši veikla vykdoma švietėjiškais tikslais,“ – pripažįsta A. Žukauskaitė. Kartais netgi nežinia, ar išverstos knygos bus užsienyje leidžiamos. Leidyklas dažniausiai susiranda lietuvių kalbą mokantys užsienyje gyvenantys vertėjai. Taigi, ar lietuvių autoriaus knygos vertimą bus įmanoma rasti knygyne, ar tik vertėjo „stalčiuje“, sprendžia ir panelė Sėkmė.
Rytų Europos provincijoje skęstantiems lietuvių autoriams yra ir trečioji išeitis, bene pati paprasčiausia. Tai – tiesiog rašyti jei ne labai gerai (tai – skonio reikalas), bent jau kitaip, sudominti užsieniečius savitumu ir „užkabinus nepaleisti“. Ši savybė puikiai atsiskleidžia įvairiose tarptautinėse knygų mugėse. Autorių, kurių „Lietuviškų knygų“ atstovų dažniausiai teiraujasi užsienio leidėjai, sąrašas ne per ilgas ir papildomas būna retai. Jame – visiems puikiai žinomi vardai: Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Ričardas Gavelis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mekas, Tomas Venclova ir pora kitų.
