Norintieji įdarbinti vėją, upes, saulę ar kitus atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje kol kas nepajėgia įveikti kojas ir rankas pančiojančių įvairių įstatymų ir draudimų.
Šįmet Europos Komisija (EK) priėmė direktyvą, kuri įpareigojo valstybes nares nedelsiant ir ne vėliau kaip iki 2010 metų gegužės 31 dienos priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įgyvendintų direktyvą, užtikrinančią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimą šalyse narėse.
Atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) plėtra yra svarbi ne tik dėl EK direktyvos, bet pirmiausia dėl to, kad nuo kitų metų nebeturėsime šalies pagrindinės energijos tiekėjos Ignalinos atominės elektrinės, kuri pagamina 70 proc. Lietuvoje naudojamos energijos.
Energetikų teigimu, tradicinio kuro žaliavos ištekliai Lietuvoje yra per menki, kad galėtų patenkinti buities ir verslo energetinius poreikius. Jų skaičiavimu, pastaraisiais metais krašto gręžiniuose išgaunama apie 200 tūkst. tonų naftos, tai mažiau nei penktadalis Lietuvoje sunaudojamo skystojo kuro. Durpių ištekliai šalyje siekia apie 150 mln. tonų, tačiau jos, kaip ir nafta, intensyviai naudojamos išsektų per kelerius metus.
Rankos supančiotos įstatymų
Verslininkų teigimu, Lietuva iki šiol neparengusi įsipareigojimams įvykdyti reikalingų teisės aktų, o daugelis galiojančių įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų ne tik stabdo alternatyvios energetikos plėtrą, bet ir padeda karaliauti tradicinei energetikai.
Verslininkai pažymi, kad šiuo metu iš atsinaujinančių energijos šaltinių šalyje generuojama tik 3,3 proc. elektros energijos. Nors Lietuvos energetikos strategijoje (2007 m.) numatyta siekti, kad per artimiausią penkmetį statant vėjo elektrines, mažas hidroelektrines ir biokurą naudojančias termofikacines elektrines atsinaujinančių energijos išteklių dalis 2010 metais sudarytų daugiau kaip 7 proc. bendrojo elektros energijos gamybos balanso, o analizuojamojo laikotarpio pabaigoje jų indėlis padidėtų iki 10 procentų.
Verslininkams trūko kantrybė laukti Seimo koridoriuose pasiklydusio įstatymo, tad jie ėmėsi iniciatyvos ir patys parengė jo projektą bei skubina valdžios atstovus jį priimti iki šių metų pabaigos.
Analogišką įstatymą rengia ir Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo rengimo darbo grupė, sukurta prie Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, kurio pirmininkas Jonas Šimėnas tikina paremsiąs verslininkų iniciatyvą. Mat jau dabar aišku, kad Seime rengiamas įstatymo projektas juda lėčiau, nei norėtųsi.
Pasak verslininkų, priimtas įstatymas verslininkams pirmiausia leistų prisijungti prie elektros tinklų. Mat šiuo metu norintiesiems statyti vėjo elektrines duris užtrenkia vienas kitam prieštaraujantys energetikos, aplinkosaugos ir kiti įstatymai bei jų įgyvendinamieji teisės aktai. Be to, verslininkų ir energetikų teigimu, koją kiša ir nepakankamas elektros perdavimo tinklo pralaidumas. Nors "Lietuvos energijos" atstovai dar pernai tvirtino, esą bendrovė nuolat atlieka rekonstrukciją ir gerina elektros perdavimo tinklą.
AB "Lietuvos energija" Energetikos sistemos valdymo departamento direktorius Daivis Virbickas LŽ aiškino, kad atsižvelgdama į investicijų poreikį bendrovė iki 2010 metų gruodžio 30 dienos vėjo elektrinėms prijungti planuoja skirti apie 13 mln. litų.
"Bendrovė neplečia tinklų, jeigu neturi konkretaus prašymo prijungti konkrečią vėjo elektrinę ar elektrinių parką, nes tik nuo prijungimo taško priklauso, kur reikalinga tinklo plėtra", - aiškino D.Virbickas.
Pasak Energetikos sistemos valdymo departamento direktoriaus, šiuo metu išduota 140 MW projektavimo sąlygų vėjo elektrinėms (VE) prijungti prie 110 kV perdavimo tinklo.
Išankstinės techninės sąlygos 1908,7 MW galiai išduotos VE prijungti prie 110 kV tinklo ir 1850 MW galiai išduotos minėtos sąlygos VE prijungti prie 330 kV tinklo.
Tuo tarpu Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotojo Pijaus Ralio tvirtinimu, tinklai nepasirengę priimti vėjo energetikos - esą jie yra pasenę, nes nebuvo perdirbti į "protinguosius" tinklus.
"Jie nusistatę prieš vėjo energetikos atsiradimą ir įtikinėja valstybės biurokratus priimti vėjo energetikai plėtoti nepalankius įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Verslininkai per dvejus metus nepajėgia sutvarkyti reikalaujamos dokumentacijos, kaip tokiu atveju jiems dirbti", - piktinosi jis.
Trūko kantrybė laukti
P.Ralys LŽ aiškino, kad verslininkai ėmėsi inicijuoti įstatymą, nes Vyriausybė savo programos plane iki šių metų pabaigos numačiusi parengti tik šio įstatymo koncepciją. Pasak jo, Seimo Aplinkosaugos komitetas taip pat rengiasi pateikti tik įstatymo koncepciją. "Todėl verslininkai patys ėmėsi iniciatyvos ieškoti medžiagos, tirti kitų šalių patirtį bei įstatymų bazę ir atlikę šias studijas parengti įstatymo apmatus. Seimo Aplinkosaugos komitetas sutinka, kad galima pasinaudoti mūsų parengtu įstatymo projektu ir dar šįmet jį priimti", - dėstė jis.
Pasak P.Ralio, Elektros energetikos įstatyme per mažai kalbama apie atsinaujinančius šaltinius, jų prijungimą prie elektros tinklų ir pan. Jis pabrėžė, kad visuose skirtinguose įstatymuose yra biurokratinių trukdžių, varžančių atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtojimo galimybes. "Labiausiai varžo Elektros energetikos įstatymas ir įvairūs jo įgyvendinamieji teisės aktai, kurie stumia į šalį atsinaujinančią energiją bei remia termofikacines elektrines, gaminančias centralizuotai tiekiamą šilumą. Įstatymų bazė suformuota taip, kad pirmiausia būtent termofikacinės elektrinės gavo kvotinę elektros energijos pardavimo teisę, joms buvo suteiktas pirmumas, taip pat viešieji įpareigojimai supirkti jų elektrą ir t. t.", - vardijo įstatymo daromas kliūtis "žaliai" energijai jis. P.Ralys pabrėžė, kad esant tokiai pozicijai kitiems įsibrauti į šią rinką nėra jokių galimybių, nes, pavyzdžiui, norintis statyti vėjo elektrinę verslininkas negali atitikti visų keliamų reikalavimų.
Upės neliečiamos
Anot P.Ralio, su neįveikiamomis kliūtimis susiduria ir hidroelektrines norintys statyti verslininkai, mat įstatymais uždrausta bet kokia hidroenergetinė veikla Neries ir Nemuno upėse. Tačiau šis upių sąrašas, pasak jo, yra sudarytais taip, kad tokiose upėse apskritai negalima plėtoti hidroenergetikos.
"Tad nors ir yra reali galimybė gaminti 1,5 mlrd. KW elektros hidroelektrinėse, nepažeidžiant gamtosaugos ar kokių nors kitų reikalavimų, tokia veikla tiesiog draudžiama, ir viskas. Lygiai tokios pat kliūtys kyla ir siekiant naudoti kitus atsinaujinančius energijos šaltinius", - konstatavo jis.
P.Ralys pabrėžė, kad valstybė turėtų remti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą ir taikyti tam įvairias priemones - remti įrangos įsigijimą, teikti žemės mokesčių ir kitas lengvatas. Jis tikino, kad šiandien paramos "žalios" energijos gamintojai beveik negauna.
Vilkina patys investuotojai?
Daivis Virbickas, AB "Lietuvos energija" Energetikos sistemos valdymo departamento direktorius LŽ tikino, kad ši bendrovė esą labai teigiamai vertina iniciatyvą priimti Atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) įstatymą. Jis tiki, kad šis įstatymas užtikrins koordinuotą bei sklandžią AEŠ plėtrą ir integraciją į energetikos sistemas, atsižvelgiant tiek į AEŠ plėtros potencialą, tiek į perdavimo sistemos technines galių pralaidumų ir rezervavimo galimybes.
D.Virbickas tvirtino, kad "Lietuvos energija" neva nesukelia jokių sunkumų norint atsinaujinančius energijos šaltinius prijungti prie tinklo. "Šiuo metu prie 110 kV perdavimo tinklo yra prijungti keturi vėjo elektrinių parkai, kurių suminė galia - 80 MW, iš jų vienas 20 MW galios vėjo elektrinių parkas prijungtas bandomajai eksploatacijai. Dar 140 MW galiai išduotos projektavimo sąlygos, vyksta projektų įgyvendinimo darbai. "Lietuvos energija" minėtus 140 MW galėtų prijungti prie tinklo per pusmetį, tačiau patys investuotojai prašo daugiau laiko. Lietuvoje AEŠ plėtros tempai labai priklauso nuo pačių investuotojų projektų valdymo ir galimybių", - dėstė jis.
Eglė KAPOČIŪTĖ
