Pozityvumo ir optimizmo nestokojanti moteris pasakoja, kad dailiajai lyčiai šiame darbe sunkiausia toli gražu ne pats vairavimas. Apie vilkikų vairuotojų vargus ir džiaugsmus Beatričė sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt
Tikriausiai iki skausmo nusibodęs klausimas – kodėl toks darbas, Beatriče?
Kažkada gyvenau Norvegijoje, pamačiau merginą, vairuojančią vilkiką, ir pamaniau, kad visai įdomu būtų išbandyti tokį darbą.
Pati vilkiko vairuotoja dirbu jau 6-tus metus.
Iš esmės visada dirbau vairuotoja, tik skirtingų transporto priemonių.
Anksčiau dirbau su pavojingais, nestandartinių gabaritų kroviniais, kuriuos kartais ir policijai teko palydėti.
Man nuo vaikystės patiko motociklai, automobiliai, sunkvežimiai ir visos kitos transporto priemonės, jų mechanika.
Bet sakoma, kad tai – vyriškas darbas.
Galėčiau labai ginčytis dėl to. Darbas tikrai nėra sudėtingas. Žinoma, jei reikėtų kokį ratą pasikeisti, tai būtų sudėtinga. Juk pats ratas iki 200 kilogramų sveria.
Arba, kai pačioje pradžioje buvau įsteigusi pirmą įmonę ir dirbau su nestandartinių gabaritų, pavojingais kroviniais. Mes pervežinėjom daug karinės, statybinės, žemės ūkio technikos. Čia dažniausiai krovinį reikėdavo tvirtinti grandinėmis, o jos tikrai gana sunkios, todėl kildavo sunkumų.
Bet dabar, kai dirbu su standartiniu transportu, tai galima pavadinti „tinginių darbu“ (juokiasi).
Ar tokį darbą dirbti gali bet kas?
Toks darbas, kaip aš juokauju – tai gyvenimas „būdoje“. Dėl nuo tokio darbo ir asmeninis gyvenimas gana smarkiai nukenčia.
Aš turiu savo transporto įmonę, todėl man šiek tiek lengviau. Dirbu Baltijos šalyse, todėl savaitgaliai laisvi būna, o kartais ir paprastą dieną tenka namo užsukti.
Tam, kad dirbtum tokį darbą, turi jį labai mylėti. Visada esi kažkur kelyje, ne namie, todėl ne kiekvienas gali taip gyventi. Bet man toks darbas yra malonumas.
Tiems, kas turi šeimas, yra labai sunku. Kai kurie dirba kadencijomis: po mėnesį, du, tris – jiems tikrai be galo sunku. Žinoma, paskui grįžti ir pabūni kelias savaites namie, bet tai tikrai nekompensuoja to prarasto laiko.
Su kokiais sunkumais vilkikus vairuojančios moterys susiduria?
Mums sudėtingiausia šiame darbe yra dušai ir tualetai. Manau, kad tai ir vyrų, ne tik moterų, problema.
Galima pasidžiaugti, kad dabar šiuo klausimu situacija yra geresnė. Yra ir degalinėse galimybių prisižiūrėti higieną, ir tose pačiose įmonėse, kuriose vyksta pakrovimai, iškrovimai, jau būna įrengti dušai.
Todėl viskas eina į priekį ir šiuo klausimu jau labai didelių problemų nėra.
Ar aplinkiniai stebisi už vilkiko vairo pamatę moterį?
To neišvengsi. Ypač, kai tenka važinėti per Baltijos šalis, čia žmonėms moteris už vilkiko vairo dar yra egzotika. Bet vakaruose toks vaizdas jau nieko nestebina.
Gydytojai teigia, kad toks darbas – žalingas sveikatai.
Vyrai, kiek susiduriu, yra tingesni. Žinoma, nesakau, kad visi, bet tiek, kiek aš pastebiu, tikrai tingesni (juokiasi).
Kai atvažiuojame į vietą ir būna laukimas ilgesnis, aš einu pasivaikščioti arba mankštinuosi – nesėdžiu ir neguliu. Nes nėra dar tokio atvejo, kad nuo sėdėjimo kažkam pasitaisytų sveikata (šypsosi).
Aš turiu kelis pažįstamus, kurie važiuodami net sustoja pasportuoti ir sporto salėse, kad išsikrautų po ilgo sėdėjimo.
Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
Kai esi vilkiko vairuotojas ir daug keliauji, tai kelionės yra neatsiejama ir tavo laisvalaikio praleidimo dalis. Šį mėnesį irgi keliavau laisvomis dienomis, buvau Izraelyje, dabar, kai kalbamės, esu pakeliui į Norvegiją.
Jeigu ne keliauju, tai mano savaitgalis būna prie sunkvežimių.
Jūs juos pati ir remontuojate?
(juokiasi) Taip. Ką įmanoma, remontuoju pati. Nes vežti į servisą kainuoja didelius pinigus.
Pati pasikeičiu tepalų filtrus, gerai išmanau oro sistemą, daviklius pasikeičiu ir daug kitų smulkmenų.
Vilkikuose dar gana paprastai pasikeičia važiuoklės dalys. Net, sakyčiau, kad priėjimai yra lengvesni nei prie lengvųjų automobilių. Tai tokias dalis kaip traukes, stabilizatorius irgi pati keičiuosi.
Žinoma, variklio pati nesusiremontuočiau, bet, kas įmanoma, viską savomis rankomis tvarkau.
Jūs vairuojate ir motociklą. Mėgstate adrenaliną?
(juokiasi) Motociklą aš vairuoju nuo 12 metų. Šiuo metu turiu savo „Chopper’į“, tad vasaros laiku visad skiriu laiko pasivažinėjimams.
Tokiems pomėgiai tikrai turėjo turėti įtakos šeima...
Mano šeimoje nėra nei vieno vilkiko vairuotojo, ar „prijaučiančio“ technikai. Galima sakyti, net atvirkščiai yra. Nes mano tėtis niekad glaudžiai su transporto priemonėm nebuvo susijęs, o dabar, kai atsidariau įmonę, aš jį bandau įtraukti į šitą veiklą.
Todėl technika aš visada pati domėdavausi. Net vaikystėje, jei pravažiuodavo motociklas, tas garsas…
Patekus į avariją su motociklu, šansai susižeisti ar mirti yra daug kartų didesni, nei patekus į avariją su automobiliu. Tėvai nebando atkalbėti nuo tokių pomėgių?
Tėvai nelabai ką gali pasakyti, nes aš apie savo sprendimus juos informuoju tik tada, kai jie jau įgyvendinti arba progrese (juokiasi). Tad kai jau pasakai po visko, ką jie jau ir pasakys?
O jei rimtai, aš su vadinamomis „britvomis“ važiuoti nemėgstu. Aš mėgstu gyventi (juokiasi). Bet tas motociklas, kurį aš turiu, jis nėra galingas ir greitas. Ir jei važiuoji turėdamas proto, manau, viskas yra gerai.
Tikriausiai pastebite skirtingų šalių vairavimo kultūrą. Kokia ji?
Lietuvoje lengvųjų automobilių vairuotojai nesupranta, kad 20-30 tonų sveriantis sunkvežimis nesustos taip greitai, kaip sustabdo jis. Turiu omenyje, kad būna tokių atvejų, kai lengvasis automobilis tave aplenkia ir pradeda staigiai stabdyti, nes, pasirodo, jam nusukti už 100 metrų prisireikia.
Tai visiems vairuotojams reikia suprasti, kad mes sustabdyti galime ir nespėti. Mums, vilkikų vairuotojams, incidento metu nieko neatsitiks, bet iš lengvojo automobilio gali mažai kas likti…
Bendrai kalbant, lietuviai iš esmės yra labai nemandagūs vairuotojai. Latviai ir estai yra tikrai mandagesni ir draugiškesni. Jie geriau supranta, kad jie sėdi už vairo ir kelyje yra ne vieni. Deja, lietuviams to trūksta.
Pačių vilkikų vairuotojų kultūra, pastebėjau, priklauso nuo tautybės. Žinoma, negalima tos pačios etiketės klijuoti visiems, bet pastebiu, kad dažnai lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai turi ne tokią aukštą vairavimo kultūrą, lyginant su lietuviais ar vakariečiais.
Ar darbe vyrai į moterį žiūri kitaip?
Būna, bet trunka kelias akimirkas. Pavyzdžiui, atvažiuoji pasiimti technikos, su kuria reikia užvažiuoti ant vilkiko. Vyrai burbuliuoja, kad dabar jiems reikės užvežti patiems, nes aš nesugebėsiu, o „vat jei atvažiuotų vyras tai imtų ir užvežtų“. Bet aš užvežu, o jų nuomonė iš karto pasikeičia.
Atsimenu vieną nutikimą, kai atvežiau vibrovolą, skirtą keliams lyginti. Pamenu, tuomet jau buvo šiek tiek pašalę ir tam, kad nuo mašinos nuvažiuoti, reikia turėti patirties. Aš darbuotojo paklausiau, ar jis pats nori nukrauti, ar tai padaryti man, nes moku tokias technikas valdyti.
„Tai nusivarysiu“, – tepasakė. Aš įspėjau, kad nestabdytų, nes, jei tai padarys, mašina gali suskersuoti. Pasakė, kad tai žino, bet pastabdė. Turėjom tąkart labai daug problemų. Tada jau reikėjo man nuvaryti. Kojos, rankos drebėjo, bet kažkaip pavyko.
