Pagal įstatymą pensijų apskaitos vienetai (AV) yra santykinis matas, naudojamas individualiajai pensijos daliai apskaičiuoti, kuri yra apskaičiuojama už kiekvienus metus.
Jų skaičius įgytas per metus nustatomas žmogaus įmokų sumą padalijus iš įmokų sumos, kurią per metus privalu sumokėti nuo VDU, taikomo „Sodros“ įmokų bazei skaičiuoti.
Paprastai tariant, sumokamų įmokų vertė skaičiuojant pensiją nėra sumokėtų eurų vertė. Ji priklauso nuo to, kiek vidutiniškai sumoka visi kiti.
Tai reiškia, kad tas pats 100 eurų sumokėtų įmokų gali virsti ir 1,1 papildomu euru prie pensijos ir 0,9 euro.
Pagal šiemetinį „Sodros“ biudžetą VDU yra 2108,88 euro, o kitų metų 2312,15 euro. T. y. 8,79 proc. daugiau.
Tai reiškia, kad jei žmogaus alga kitąmet nepadidės tokiu pačiu dydžiu (8,79 proc.), bus laikoma, kad jis sumokėjo ne 100 eurų (nors sumokės tiek pat), bet 91,92 euro (1/1,0879).
Tuo metu jei VDU sumažėtų, o konkretaus žmogaus uždarbis nesikeistų ar smuktų mažiau, tuomet už lygiai tiek pat pinigų jis uždirbtų daugiau pensinių AV.
Kitąmet minimali alga turėtų padidėti 11 proc. (nuo 1038 iki 1153 eurų). Tai reiškia, kad gyventojai, kurių atlygis paaugs, įsigys ir daugiau pensinių AV.
Tuo metu tie, kurių atlygis liks toks pats, jų įsigys mažiau.
Taigi kodėl tavo pensinių teisių dydis priklauso ne tiesiogiai nuo žmogaus sumokėtų pinigų, o nuo to, kaip algos keičiasi kitiems gyventojams?
Siūlė kaupti pinigus kaip banke
2016 m. Lietuvos ekonomistas Raimondas Kuodis siūlė atsisakyti AV ir „Sodroje“ sukurti asmenines sąskaitas gyventojams, kuriose būtų kaupiami gyventojų sumokėti pinigai.
Jo pasiūlymuose buvo numatyta, kad ankstesnės darbuotojų įmokos „Sodrai“ pagal specialų algoritmą būtų paverstos eurais. Tokiu būdu, anot R. Kuodžio, nebebūtų kaupiami jokie mistiniai „taškai”, vietoj jų – asmeninėse sąskaitose būtų kaupiami eurai, kaip banke.
R. Kuodis tada pabrėžė, kad eurų buvimas sąskaitoje įgalina sukurti socialinio kredito sistemą.
T. y. bazinė pensija (perskirstomoji) būtų mokama centrinio biudžeto iš bendrųjų mokesčių.
Tuo metu „Sodra“ – integruojama į bendrą valstybės biudžetą.
„Tada „Sodra“ nustotų absurdiškai „skolintis“ iš kitos valstybės kišenės (Finansų ministerijos), nebeliktų „neapibrėžtumo dėl jos ateities“ (ką nuolat akcentuoja LLRI ir privačių pensijų fondų valdytojai)”, – pasiūlymuose buvo išdėstęs ekonomistas.
Tuo metu papildoma pensijos dalis būtų mokama „Sodros“ pagal principą „kiek per visą gyvenimą įnešei – tiek pasiimsi”.
Anot ekonomisto, priėmus tokią tvarką atkristų problemos su stažo skaičiavimais, o ypatingai tų asmenų, kurie emigravo / grįžo / vėl emigravo.
Be to, R. Kuodžio nuomone įgalinus tokią tvarką sprendimai dėl pensijų iš esmės depolitizuotųsi savaime. T. y. pensijų dydžiai priklausytų ne nuo politinių sprendimų ar valdžios pažadų, o nuo kiekvieno žmogaus per gyvenimą sumokėtų įmokų.
Taigi kodėl tokia, kur kas paprastesnė sistema, negali būti priimta?
Svarbiausia, kad atitinka Konstituciją?
Visgi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) su mintimi, kad dabartinė sistema yra neteisinga kai kurių gyventojų atžvilgiu, nesutinka.
Anot ministerijos, būtent tai, kad visų apdraustųjų įmokų bazei skaičiuoti naudojamas konkretus VDU ir užtikrina, kad bus įvertintas kiekvieno asmens indėlis į socialinio draudimo biudžetą.
Kitaip tariant, kai lygybė užtikrinama visus vertinant pagal tokį patį nustatytą matą.
„Atsižvelgiant į tai, kad visų apdraustųjų įmokų bazei skaičiuoti naudojamas konkretus VDU, tai norint įvertinti asmens indėlį į socialinio draudimo biudžetą, lyginama su tuo VDU kiek yra sumokama įmokų: jei daugiau, įgyjama daugiau apskaitos vienetų, jei mažiau, atitinkamai mažiau.
Apskaitos vienetas savo esme yra santykis tarp asmens sumokėtų įmokų ir VDU“, – komentavo ministerija.
Ministerija atkreipė dėmesį, kad jei apskaitos vienetai būtų tiesiogiai prilyginti sumokėtų eurų vertei, būtų daug sunkiau įvertinti kiekvieno asmens indėlį į sistemą. Tuomet kiltų klausimas, ar asmuo, sumokėjęs mažiau įmokų, turėtų turėti tiek pat teisių, kiek sumokėjęs daugiau.
SADM taip pat primena, kad nuo 5 VDU dydžio atlyginimo nebemokamos socialinio draudimo pensijų įmokos – jos skaičiuojamos tik nuo atlyginimo dalies, neviršijančios 5 VDU. Analogiška riba taikoma ir apskaitos vienetų skaičiavime – per metus galima sukaupti ne daugiau kaip 5 apskaitos vienetus.
„Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasakęs, kad „solidarumo principo“ negalima aiškinti kaip įtvirtinančio leidimą reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius.
Galiojantis santykis su VDU leidžia apskaičiuoti daugiau apskaitos vienetų tiems, kas sumokėjo daugiau įmokų ir atitinkamai mažiau apskaitos vienetų tiems, kas jų sumokėjo mažiau. Taigi atitinka ir Konstitucinio Teismo doktriną“, – pastebėjo SADM.
Sistema užtikrina, kad šiandien mokamos pensijos
Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis pažymėjo, kad Lietuvoje veikianti einamojo finansavimo (Angl. – „Pay-as-you-go„) sistema, dominuoja ir kitose pasaulio valstybinėse pensijų sistemose.
Ji remiasi tuo, kad einamosios pensijos yra mokamos iš einamųjų pensijų draudimo įmokų, o ne iš kokių sukauptų asmens įmokų, kurios ir nėra individualiai kaupiamos.
Anot jo, AV sistema tiesiogiai atitinka pagrindinį pensijų tikslą – senatvėje užtikrinti pajamas, kurių dydis, lyginant su einamuoju VDU šalyje, būtų proporcingas tam asmens pajamų dydžiui, kokį asmuo turėjo darbingame amžiaus laikotarpyje, lyginant su tuometiniu vidurkiu.
„Manau, kad tai absoliučiai teisinga: jei per darbingą gyvenimą uždirbau vidutinį šalies uždarbį, tai ir pensijoje turėčiau gauti išmoką, proporcingą einamajam vidutiniam uždarbiui.
Jei uždirbau dvigubai didesnį už vidutinį uždarbį, tai ir pensijoje turėčiau gauti dvigubai didesnę išmoką. Juo labiau, kad ir privalomas įmokas mokėjau nuo dvigubai didesnės sumos“, – komentavo T. Medaiskis.
Būtent todėl, anot profesoriaus, įgytos pensinės teisės tokioje sistemoje matuojamos ne pinigais, o asmens uždarbio, nuo kurio mokėtos pensijų draudimo įmokos, santykiu su VDU.
Jo nuomone, tik tokia sistema, gali užtikrinti, kad bus išmokamos einamosios pensijos.
„Lietuvoje taip ir yra: vienas AV įgyjamas už įmokas nuo vieno vidutinio einamojo darbo užmokesčio. Įmokos tarifas šiuo atveju svarbus ne dėl individualiai įgyjamų teisių, o dėl to, kad lemia surenkamų pinigų kiekį, reikalingą einamosioms pensijoms mokėti“, – dalijosi T. Medaiskis.
Be to, profesorius neįžvelgia jokios nelygybės tame, kad didėjant VDU, už tą pačią įmokų sumą apskaitoma mažiau AV. Anot jo, tai teisinga, nes 100 eurų šiandien ne tas pats, kas 100 eurų pernai ne tik dėl kainų kilimo, bet ir dėl 100 eurų sumažėjusios vertės didėjančio VDU atžvilgiu.
„Jei VDU mažėtų, ta pati 100 eurų įmoka kitais metais duotų daugiau AV, nes būtų jau vertingesnė VDU atžvilgiu. Kita vertus, jei VDU didėja, priskaitoma mažiau AV, bet jie užtat vertingesni pinigine išraiška. Pavyzdžiui, 2025 m. AV kainavo 10,8 proc. brangiau, bet jo vertė padidėjo 12 proc.“ – pastebėjo T. Medaiskis.
Tokie pokyčiai reikštų gilėjantį vyresniųjų skurdą
Anot T. Medaiskio, įgytų teisių matavimas sumokėtų įmokų suma, kurią siūlė R. Kuodis, iš esmės prieštarautų einamojo finansavimo principui ir galėtų reikšti tik gilėjantį vyresniųjų kartų skurdą.
„Sakykim, Jonas 35 metus mokėjo nustatyto tarifo įmokas nuo vidutinio darbo užmokesčio ir jau 10 metų gauna pensiją. Dešimčia metų jaunesnis Petras, taip pat 35 metus mokėjęs to pat tarifo įmokas išeina į pensiją dabar.
Jei jų pensijas skaičiuotume pagal nominaliai sumokėtas sumas, tai Petro sukaupta suma būtų ženkliai didesnė, nes vidutinis uždarbis ženkliai didėjo. Todėl Petras gautų gerokai didesnę pensiją, nors abu dirbo 35 metus su vidutiniu atlyginimu ir mokėjo įmokas tuo pat tarifu. Be to, Petras gautų didesnę pensiją Jono sąskaita, nes einamojo finansavimo sistemoje pensijų pinigų yra tiek, kiek surenkama iš dabartinių mokėtojų.
Metai po metų Jonas atsidurtų vis gilesniame skurde (o po to ir Petras, nes dar po 10 metų į pensiją išeitų Marytė). Parodykit man tą niekšą, kuris pasakys, kad tai teisinga“, – dalijosi profesorius.
Pasak jo, įvedus tokią sistema tektų ieškoti, kaip gelbėti žmonės, kurie jau gauna pensijas ir dėl to sparčiau indeksuoti seniau paskirtas pensijas. T. Medaiskis mano, kad tai vestų tik į chaosą ir politikų populistinę savivalę.
„Dabartinė sistema saugo nuo to: ir Jonas, ir Petras turi po tuo pačius 35 AV iki gyvos galvos, ir jų pensijos sąžiningai vienodos (nors ir apgailėtinai mažos dėl nepakankamos AV vertės, bet tai jau kita tema)“, – komentavo profesorius.
Be to, T. Medaiskis atkreipė dėmesį, kad sumokėtų sumų apskaita einamojo finansavimo sistemoje nėra toks jau paprastas dalykas, kaip galėtų atrodyti.
„Jei 2019 metais sumokėjote įmoką nuo 1000 eurų, o 2025 metais tuo pat tarifu nuo 1500 eurų, tai dar nereiškia, kad sumokėjote daugiau, nes 1500 eurai 2025 metais mažiau verti, lyginant su šalies VDU, negu 1000 eurų 2019 metais, lyginant su tų metų VDU.
Todėl tokių įmokų negalima mechaniškai sumuoti. Jei norime įmokas visais metais sumuoti kaip lygiareikšmes, turime jas indeksuoti pagal einamąjį vidutinį darbo užmokestį. Bet kaip tik tai ir daro dabartinė AV apskaitos sistema“, – dalijosi jis.
Pokyčių sistemoje reikėtų
Visgi profesorius neatmeta galimybės, kad pensijų skaičiavimo formulę galbūt reikėtų kiek pakeisti. Anot jo, pirmiausia reikėtų ženkliai padidinti AV vertę ir atsisakyti bendrosios pensijos dalies.
„Tai smarkiai sustiprintų pensijos priklausomybę nuo asmeninio indėlio ir sumažintų „lygiavinę“ komponentę. AV vertė turėtų būti padidinta tiek, kad bent du trečdaliai pensininkų gautų per individualią dalį tiek, kiek gauna dabar per abi dalis (kartu su bendrąja dalimi)“ – pasakojo jis.
Tuo metu likusiam trečdaliui, anot T. Medaiskio, būtų mokama paraminė dalis iš biudžeto.
„Tokia formulė būtų artimesnė švediškai. Tačiau skaičiavimai rodo, kad tai būtų labai brangi pertvarka. Kita vertus, mūsų pensijų finansavimas smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio, tai gal ir verta tokį variantą bent jau svarstyti“, – samprotavo profesorius.
Lietuvių pensijos – vienos mažiausių ES
2022 m. „Eurostat“ duomenimis, vidutinės senatvės pensijos dydis per metus ES svyruoja nuo 3 611 eurų Bulgarijoje (301 euras per mėnesį) iki 31 385 eurų Liuksemburge (2 653 eurai per mėnesį).
Įtraukus Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalis (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija) bei šalis, siekiančias prisijungti prie ES, šis intervalas padidėja – nuo 1 648 eurų per metus Albanijoje (137 eurai per mėnesį) iki 35 959 eurų Islandijoje (2 997 eurai per mėnesį).
Vidutinė senatvės pensija per metus vienam gavėjui Norvegijoje ir Danijoje taip pat viršijo 30 tūkst. eurų. Už ES vidurkį ji taip pat buvo gerokai didesnė Švedijoje (22 436 eurai per metus arba 1870 eurų per mėnesį) ir Suomijoje (21 085 eurai per metus arba 1757 eurai per mėnesį).
Ekonomiškai stipriausios ES šalys taip pat pralenkė ES vidurkį. Didžiausia vidutinė metinė pensija buvo Italijoje – 19 589 eurai, toliau rikiuojasi Prancūzija (18 855 eurai), Ispanija (18 100 eurų) ir Vokietija (17 926 eurai) per metus
Lietuvoje pensijos yra vienos mažiausių ES. 2022 m. vidutiniškai pensininkai gaudavo po 444 eurus.
Šiuo metu senatvės pensijas Lietuvoje gauna 632,3 tūkst. asmenų. Vidutinė senatvės pensija šiuo metu yra 669,4 euro. Vidutinė pensija turint būtinąjį stažą yra 720,4 euro, o jo neturint – 424,1 euro.
Tuo metu pačios mažiausios vidutinės pensijos yra ES šalyse kandidatėse. Turkijoje jos siekia 2 942 eurus, Bosnijoje ir Hercegovinoje 3 041 eurą, Serbijoje – 3 486 eurus ir Juodkalnijoje – 3 962 eurus per metus, t. y. nuo 245 iki 330 eurų per mėnesį.
Šie metiniai duomenys rodo itin didelį atotrūkį tarp mažiausių ir didžiausių pensijų Europoje. Pavyzdžiui, palyginus Švediją (22 436 eurai per metus) ir Turkiją (2 942 per metus), vidutinė pensija per metus skiriasi daugiau nei 7,5 karto.
Kitąmet pensijos didės 12 proc.
Visai neseniai SADM paskelbė, kad 2026 m. vidutinė senatvės pensija didės maždaug 12 proc. arba 80 eurų ir pasieks 750 eurų.
Tiesa, vidutinė senatvės pensija tiems, kurie turi būtinąjį stažą, augs apie 90 eurų ir pasieks 810 eurų.
Prognozuojama, kad kitais metais vidutinis šalies darbo užmokestis augs 7,3 proc., o vidutinė metinė infliacija sieks 3,2 proc.
Vyriausybė yra įsipareigojusi iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinė senatvės pensija sudarytų 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“.
Numatoma, kad 2026 m. vidutinė senatvės pensija sudarys 47,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“, o vidutinė senatvės pensija, turintiems būtinąjį stažą, – 51,1 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“.
