Kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos šį paprotį žinojo. Kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario, gamtos atgimimo simboliu, bet ir gyvybės simboliu. Tokiu simboliu kiaušinį laikė senovės egiptiečiai, žydai, romėnai. Kad margučiai buvo žinomi dar iki krikščionybės patvirtina ir archeologiniai kasinėjimai. Seniausi dažyti ir brūkšneliais marginti kiaušiniai buvo rasti IVa. mergaitės kape Vokietijoje. Lietuvoje, Gedimino piliavietėje, aptiktas XIIIa. datuojamas akmeninis margutis ir molinio margučio skeveldros. Dainų slėnyje, Vilniuje, po buvusio pastato pamatais rastas kaulinis kiaušinis datuojamas XI – XIIIa. manoma, kad jis buvo padėtas kaip magiška priemonė, apsauga. Lietuvoje margučiai rašytiniame tekste paminėti 1549 metais M. Mažvydo išleistame Šv. Ambraziejaus ir Šv. Augustino giesmių vertime „Te Deum Laudamus“. Tai mažas trijų velykinių giesmių su gaidomis rinkinėlis, kurį Mažvydas dedikavo Ragainės apskrities viršininkui, dovanodamas „Wietoye welikas pauta“ (vietoje velykinio kiaušinio). Šios knygelės yra išlikęs vienintelis egzempliorius pasaulyje ir vertingas kaip vienas pirmųjų lietuviškų muzikos leidinių.
Lietuvoje, kai kur dar visai neseniai, buvo išlikęs paprotys dažyti kiaušinius ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines. Piemenų vaišėse per Sekmines pagrindinis patiekalas būdavo kiaušinienė. Kiaušinienę valgydavo lankydami naujagimį. Ir pradėdami sėją valgydavo kiaušinius, o lukštus išbarstydavo. Kiaušinius nešdavo ir kaip dovaną. Todėl nenuostabu, kad per Velykas, pagrindinę pavasarinio virsmo šventę, kiaušiniai – svarbiausias apeiginis valgis, pažymintis gamtos ir žmogaus pavasarinį atsinaujinimą. Kiaušinius dažė ir suaugę ir vaikai, pasiturintys ir vargšai. Kiekvienas kaimas turėjo savo geriausią margučių margintoją.
XIXa. pab. margučiai buvo marginami dviejų rūšių technika: vašku ir skutinėjimu. Nuo XXa. marginti pradėta ne tik natūraliais, bet ir cheminiais dažais, lakais. Kada atsirado batikos technika, kai kiaušiniai verdami aprišti svogūnų lukštais, augaliukais – nėra žinoma.
Vašku maginama ant išvirto ir dar šilto ar pašildyto kiaušinio. Vaškas ištirpinamas ir mediniu pagaliuku ar smeigtuko galvute ant kiaušinio išpaišomi raštai, po to merkiama į atvėsusius dažus. Galima išmarginti keliomis spalvomis, jei pradžioje kiaušinį merkti į šviesiausią spalvą, po to į tamsesnę ir t.t. Skutinėjami skustuvu, peiliuku ar kitu aštriu daiktu jau nudažyti vienspalviai kiaušiniai. Seniau skutinėdavo dažniausiai vyrai ir greičiausiai todėl, kad moterims daug ruošos virtuvėje.
Manoma, kad pirmieji margučiai buvo vienspalviai. Juoda spalva simbolizavo žemę, augmeniją, raudona – sėkmingą visko pradžią, geltona ir rusva – javus, žalia – pavasario augmeniją, mėlyna – dangų.
Simbolika. Margučių raštai nėra beprasmiai. Juose ženklai ir simboliai glaudžiai susiję su senovine pasaulėjauta. Senovėje žmogus, žinias apie pasaulį bei gamtos reiškinius, ženklų pagalba stengdavosi perduoti savo vaikams. Ir margučių raštuose, manoma, išlikęs pirmapradis pasaulio suvokimas, gal simbolių prasmė kiek primiršta, bet margindami margučius atkartojame tai ką matėme vaikystėje iš savo tėvų ir senelių, tokiu būdu tie raštai pasiekė ir šiuos laikus. Populiarus paukščio pėdutės ženklas – vienas seniausių ornamentų. Deivė Paukštė buvo viena iš svarbiausių dievybių. Saulės simboliai – apskritimas, skritulys, kartais su spinduliais. Svastika taip pat vienas seniausių ženklų, tai besisukančios saulės, dangumi keliaujančios saulės, ugnies simbolis. Segmentinė (šešiakampė) žvaigždė – taip pat saulės simbolis, nurodantis pasaulio sandarą: šiaurė, pietūs, rytai, vakarai, žemė ir dangus. Apskritimas su stipinais (rato simbolis) padeda kovoti su blogiu, tačiau pritraukia Perkūną. Pasaulio medžio simbolika gali būti vaizduojama įvairių augalų motvais. Rombas – aktyvumo simbolis, su taškeliu viduje simbolizuoja vaisingumą. Taškas – visa ko pradžia. Dantyti ir taškuoti ratai, supantys saulę, simbolizuoja suartą žemę, tai dievaitės Žemynos ženklai. Spiralė – vandenį, marias arba nuolatinio gamtos atsinaujinimo ciklą. Kryžiukas (pliusas), tai keturi metų laikai arba keturios mėnulio fazės. „S“ raidė – žalčio arba gyvatės ženklas, įkūnijantis gyvybę, energiją, nemirtingumą. Žaltys gali būti papuoštas pėdutėmis ir saulės karūna. Korys – deivės Austėjos, eglutė – deivės Laimos simboliai. Trikampis ar jų eilė ar zigzagai – vanduo, žaibas.
Dažymui mūsų protėviai naudojo gamtinius dažus: svogūnų lukštus, skroblo žievę ar jaunus beržo lapelius (gelsvai žalia spalva), ramunėles ar alksnio žirginius (geltona), šieno pakratus (pilkai žalia), rugiagėles (melsva). O juoda spalva buvo ypač vertinama, mat, jai išgauti reikėjo daug kantrybės: 1-2 savaites rauginti sumerkus alksnio žievę ar kankorėžius ir rūdis.
Dažymui taip pat tinka: ąžuolas, laukinė obelis, kaštonas, lazdynas, kadugys, garštis, viržis, rasakila, sidabražolė, raudonėlis, rugiagėlės, lakišiai, dilgėlės, lanksvos, gegužlinis, raugerškis, snaputis, mėlynės, garšvos, bruknės, ožrožės, rugiai, dobilai, žibuoklės, kiaulpienių žiedai ir kt.
Todėl ir šiais laikais vietoje sintetinių dažų galima pabandyti marginti natūraliais augaliniais dažais. Juolab, kad dažai jei ir prasiskverbs pro kiaušinio lukštą, tai neužterš organizmo dirbtinių dažiklių doze. Turbūt, visiems žinoma, kad neskiltų lukštas nereikia dėti virti kiaušinių tiesiai iš šaldytuvo. Galima juos kurį laiką palaikyti šiltame vandenyje.
Rudą, gelsvą, smėlinę spalvas galima išgauti iš daugelio augalų. Svogūnų lukštai, turbūt, populiariausi: dėti į puodą ir užpilti vandeniu, kad vanduo juos apsemtų. Geriausia būtų lukštus pamerkti iš vakaro, o kitą dieną dar gerai pašutinti. Kadangi augalais dažant atspalviai gaunasi gana minkšti, pasteliniai, tai norint išgauti intensyvią spalvą lukštų reikia daug. Jei lukštų bus mažai gausite šviesiai rudą, smėlinę, gelsvą spalvas. Galima naudoti ir raudonojo svogūno lukštus, priklausomai nuo jų kiekio ir mirkymo laiko spalva bus nuo šviesiai iki tamsiai raudonos. Nepamirškite įpilti acto, stiklinei skysčio pakaks maždaug šaukštelio. Dažant nedžiovintais augalais gaunamos intensyvesnės spalvos. Dar ką galite rasti savo namuose, tai kava (4 šaukštai tirščių, šaukštelis acto, vandens), juoda arbata (apie 12 pakelių, šaukštelis acto, vandens). Geltoną spalvą išgausite dažydami jau anksčiau minėtomis ramunėlėmis: apie 50g. ramunėlių, tai būtų maždaug dėžutė (geriau ne pakeliuose), šaukštelis acto, vandens. Žalia spalva: 2 puodeliai špinatų, šaukštelis acto, vandens. Rožinei spalvai – burokėlių sultys, šaukštelis acto. Mėlyna: susmulkinti 2 galvas raudonojo kopūsto, užpilti vandeniu, kad vos apsemtų, jei norite ryškios spalvos teks pamerkti iš vakaro, 6 šaukštai acto. Auksinei spalvai: 2-3 šaukšteliai ciberžolės arba geltonojo imbiero miltelių, šaukštelis acto, vandens. Jei dažote džiovintomis žolelėmis, norint gauti intensyvesnę spalvą – dėkite jų nemažiau kaip 3 šaukštelius.
