Artimas bendražygis?
Per Rusijos prezidento Vladimiro Putino gimtadienį S. Šoigu įteikė jam ypatingą dovaną – naujausią informaciją apie Rusijos karinę kampaniją Sirijoje. Tarp naujienų buvo informacija, kad iš Kaspijos jūros paleistos raketos pataikė į taikinius, buvusius net už 1500 kilometrų. „Mes žinome, kokios sudėtingos yra tokios situacijos“, - atsakė V. Putinas. Ir tą vakarą jie šventė žaisdami ledo ritulį mėgėjų klube. Prezidentas įmušė septynis įvarčius, ministras – vieną. Komanda laimėjo.
Nuo tada, kai S. Šoigu ėmė vadovauti gynybos ministerijai 2012 metų pabaigoje, sustiprėjo ir jo draugystė su prezidentu. Rusijos ginkluotosios pajėgos tapo pirmuoju V. Putino užsienio politikos vykdymo instrumentu. Kryme ir Rytų Ukrainoje, NATO oro erdvės pakraščiuose ir dabar Sirijoje, Rusija projektuoja savo galią su nauju efektyvumu.
„Vadovaujant S. Šoigu, Rusijos kariuomenė „pademonstravo tokius gebėjimus, organizuotumą ir logistinius sprendimus, kurių anksčiau neteko matyti“, - tvirtina Evelyn Farkas, viena pagrindinių Pentagono Rusijos politikos specialisčių.
Tačiau S. Šoigu yra kur kas daugiau nei naujausias Rusijos gynybos ministras. Būdamas vos trejais metais jaunesnis už V. Putiną, jis taip pat yra ilgiausiai šalies vyriausybėje dirbantis pareigūnas. Jo laikotarpis tęsiasi nuo 1990-ųjų, kuomet V. Putinas dar darbščiai triūsė Sankt Peterburgo mero biure. Žinomumą jam atnešė darbas Kritinių situacijų ministerijoje, plačią kompetenciją turinčioje, pusiau militarizuotoje gelbėjimo tarnyboje, kurią jis pats ir įkūrė prieš 22 metus. Talentingai naviguodamas bizantiškoje Rusijos biurokratijoje, jis įgijo galios ir populiarumo neįsigydamas priešų. Tai, pasak analitiko Jevgenijaus Minchenko, beprecedentis atvejis.
