Senosios tvarkos panaikinimas reiškia ne vien politinių režimų kaitą. Galima teigti, kad pakito ir visa regiono vertybinė sistema, politinė kultūra. Arabų vyrai ir moterys atsikratė despotiškų režimų jiems primesto nužemintųjų ir antrarūšių žmonių naštos. Be abejo, tokio pobūdžio transformacija iki galo dar nėra baigta (greičiausiai ji užtruks ne vienerius metus), bet aiškius pokyčio rezultatus jau galima matyt ir dabar. Jei 2011 metų Arabų pavasaris nebūtų įvykęs, šiais metais regione mes ir vėl matytume tą pačią situaciją, kuri tęsėsi jau daugybę metų – autokratiškų režimų savivalę ir paprastų žmonių engimą.
Tokiu atveju arabų valstybių žiniasklaida ir toliau išliktų nekritiška, o greičiausiai netgi labai palanki, regiono vadovų atžvilgiu, o pastarieji ir toliau niekieno netrukdomi grobstytų ekonominės plėtros programų pinigus. Švietimo sistemos padėtis išliktų tragiška, o jau ir taip susiskaldžiusiose arabų visuomenėse neišvengiamai rastųsi vis nauji regioninės, gentinės ar religinės nesantaikos židiniai. Liūdnai pagarsėjusios vadinamosios „mirties valtys“, kuriomis rizikuodami savo gyvybėmis šimtai Šiaurės Afrikos vyrų kasmet išplaukdavo ieškoti geresnio gyvenimo prošvaisčių, ir toliau kursuotų link Pietų Europos krantų. Ir galiausiai savųjų režimų engiamų arabų įniršis pasiektų tokį lygį, jog regionas, o galbūt net ir aplinkiniai kraštai, paskęstų visiškame chaose ir destrukcijoje.
Bet arabų jaunimas išgelbėjo regioną nuo tokios niūrios lemties. Jų sąmoningumas ir vieningumas padėjo atgaivinti arabų pasitikėjimą savimi. Senųjų režimų oponentai pademonstravo drąsą, bet tai išreiškė išmintingai, parodė, jog gali egzistuoti ir kitokia nuomonė, bet fanatiškai jos niekam neprimetė.
Matėme, kad prieš despotiškus režimus vieningai kovojo tiek islamistai, tiek liberalai, tiek kairiųjų pažiūrų žmonės. Matėme, kaip Kairo musulmonai ir koptai vieni kitus globoja ir saugo. Jemene matėme, kaip vietininės genties vyrai seka paskui lyderę moterį – Nobelio taikos premijos laureatę Tawakel Karman, - ir jos vedami kovoja už savo laisvę. Ir mes galėjome matyti, kad arabų kraštų žiniasklaida pagaliau pradėjo viešai diskutuoti apie demokratiją, konstitucionalizmą bei Islamo vaidmenį moderniose valstybėse, o ne vien tik skleidė dezinformaciją ir propagandą, kas buvo taip įprasta iki tol.
Bet tokio pobūdžio transformacija dar negali pasibaigti. Senosios ir naujosios politinės jėgos privalo užmegzti dialogą, jog sutartų dėl naujos politinės sistemos funkcionavimo principų. Kadangi išsilaisvinusiose visuomenėse žmonės tapo atsakingi pirmiausia už pačius save, tie, kurie nesugebės įsitraukti į politinės sistemos kaitos procesus, galiausiai liks ir be politinės galios.
Kitos regiono valstybės turėtų įvertinti tokius Arabų pavasario pasiekimus. Ypač tai liečia Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybą (GCC), kuri turėtų žymiai ryžtingiau paremti porevoliucines regiono valstybes. Juk arabų pasaulyje įvykę pokyčiai turėtų smarkiai prisidėti ir prie regiono ekonominių galimybių išaugimo bei politinio stabilumo.
Visgi šiandien Tunisas ir Egiptas susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Pavyzdžiui, prieš Tuniso revoliuciją šalyje buvo 500 tūkst. bedarbių, tuo tarpu dabar nedirbančių žmonių skaičius išaugo iki 700 tūkst. Per paskutiniuosius keletą mėnesių Egipto ekonomika patyrė apie 9 mlrd. dolerių vertės nuosmukį. Bet, pasak Egipto premjero Kamalo al-Ganzouri, iš žadėtosios 10,5 mlrd. dolerių paramos valstybė tegavo vos 1 mlrd. dolerių.
Be to, Tunisas ir Egiptas vis dar nesulaukė G-8 valstybių pažadėtos finansinės paramos, kurią turėjo sudaryti net 35 mlrd. dolerių. Atsižvelgiant į dabartinę globalios ekonomikos situaciją, sunku tikėtis, jog greitu metu ši parama galėtų pasiekti arabų valstybes.
Tad naujoms regiono demokratijoms yra reikalinga į Maršalo planą panaši iniciatyva – būtina programa, kuri į regiono valstybių infrastruktūras, pramonę ir žemės ūkį pritrauktų milžiniškas investicijas. Tokiu būdu būtų išspręsta ir šias valstybes kamuojanti nedarbo problema. Be to, tokia iniciatyva turėtų įtvirtinti laisvą žmonių ir produkcijos judėjimą. Tam tereikia panaikinti bereikalingus muitų suvaržymus ir komplikuotas procedūras, kurios trukdo dvišalei ir daugiašalei prekybai. Be to, tokiu atveju naudinga būtų sukurti regioninius plėtros bankus.
Bet ilgalaikės investavimo programos dabartinių ekonominių sunkumų taip paprastai neišspręs. Egiptui ir Tunisui jau dabar reikia paramos ir finansinių garantijų. Ir nereikėtų versti, jog naujai išrinkti Egipto ir Tuniso politiniai lyderiai nusižemintų bei tokios paramos imtų maldauti. Į tai dėmesį turėtų atkreipti ir GCC, kurios parama porevoliuciniams kraštams šiuo atveju yra gyvybiškai svarbi.
Tuo tarpu JAV ir Europos Sąjunga galėtų pasistengti geriau suprasti dabartinių pokyčių prigimtį ir pobūdį. Juk arabų kraštų žmonės puikiai suvokia, kad Vakarų pasaulis su buvusiais despotiškais režimais bendradarbiaudavo itin glaudžiai. Taigi pats metas Vakarų pasauliui pripažinti laisvų arabų valią ir nustoti perdėtai baimintis neprognozuojamų Arabų pavasario pasekmių.
Vakarų pasaulis privalo paremti neapsimestinį arabų norą gyventi demokratiškose santvarkose. Jei Arabų pavasario sąlygoti pokyčiai nesulauks deramos paramos, tai nereikš, jog regione atsikurs Vakarams lojalūs despotiški režimai. Tai greičiau reikš, kad regionas bus pasmerktas naujiems įsiūčio ir smurto proveržiams. Nėra nieko pavojingiau, nei sužlugdyti svajones. Ypač tuomet, kai tokios svajonės išreiškia galbūt paskutinę realaus pokyčio viltį.
Wadahas Khanfaras – buvęs „Al Jazeera“ generalinis direktorius, šiuo metu užimantis nevyriausybinės organizacijos „The Sharq Forum“ pirmininko pareigas.
