Tie, kurie seka užsienio (Vakarų - red. past.) straipsnius, tikriausiai žino apie kaltinimus nužudymu ir korupcija, nuskambėjusius pastarosiomis savaitėmis rusų lyderio atžvilgiu iš Didžiosios Britanijos ir JAV. Netrukus – kaltinamasis aktas dėl Malaizijos „Boeing“. Bandymas susigrąžinti darbinius santykius civilizuotoje pasaulinėje bendruomenėje prisidengiant karine avantiūra Sirijoje subyrėjo. V. Putino režimas atsidūrė tarptautinės izoliacijos būsenoje, o jo pusantro dešimtmečio trunkanti istorija artinasi prie pabaigos, ir ten visų laukia agonija ir krachas. Atėjo laikas pateikti kai kurias išvadas ir pirmuosius vertinimus.
Devintojo dešimtmečio viduryje – antrojoje jo pusėje tapo akivaizdu, kad demokratinė revoliucija Rusijoje, kurios bandymas buvo įvykdytas 1991-ųjų rugpjūtį, nepavyko. Pirmuoju žingsniu į demokratijos pralaimėjimą ir reformų nutraukimą tapo Jegoro Gaidaro atsistatydinimas iš vyriausybės pirmininko pareigų, o vėliau ir visiškas jo nušalinimas nuo vadovavimo valstybei 1993 metų gruodį. Galutine konversijos į demokratinį valdymą pabaiga galima laikyti 1998-ųjų rugpjūtį, kai šalį užgriuvo krizė ir nemokumas. Tuomet Rusija turėjo du pasirinkimus: grįžti į sovietinį valdymą – šią tendenciją personifikavo tokie politiniai personažai, kaip V. Černomyrdinas, J. Primakovas ir buvęs Maskvos ilgametis meras J. Lužkovas. Jau pačioje J. Primakovo figūroje buvo matyti spec. tarnybų atėjimo į valdžią idėja, tačiau šis variantas nepavyko, ir premjeru, o vėliau ir nusenusio bei savanoriškai pasitraukusio B. Jelcino teisių „perėmėju“ tapo V. Putinas.
V. Putino atėjimas į valdžią reiškė Didžiosios kriminalinės revoliucijos įgyvendinimą, kurios analogų neįmanoma rasti Europos, o, tikriausiai, ir viso pasaulio istorijoje. Konkuruodamas su J. Primakovu, V. Putinas turėjo mažiausiai tris neginčijamus privalumus: jis ketvirčiu amžiaus jaunesnis, jis garantavo kaip asmeninę, taip ir turtinę apsauga visiems, kurie prisigyveno didžiulius turtus B. Jelcino valdymo epochos metu, ir, galų gale – svarbiausia, jo atžvilgiu buvo surinkta daug kompromituojančios medžiagos, itin daug. Paskutinę aplinkybę reiktų paaiškinti. Jau po Spalio revoliucijos, ir ypač Stalino represijų metais, Sovietų Sąjungoje susigulėjo tokia kadrų atrinkimo sistema, kuria remiantis į vadovaujančias pareigas, susijusias su sprendimų priėmimu, buvo skiriami neišsilavinę, paprasčiausiai negebantys rodyti kokią nors iniciatyvą, savarankiškumą, taipogi, ne tik neturintys analitinių gebėjimų, tačiau ir paprasčiausio loginio mąstymo žmonės, jau nekalbant apie galimybę apdoroti didelės apimties sudėtingos ir skirtingos informacijos srautus. Kitokios mąstysenos žmonės geriausiu atveju patekdavo į „specialistų“ gretas, tų, kurie vykdydavo nurodymus iš viršaus ir netekę bet kokių galimybių paveikti įvykius; blogiausiu – paprasčiausiai fiziškai būdavo sunaikinami. Vėlesniais sovietų laikais, ir ypač šiuolaikinėje Rusijoje, principas „kuo kvailesnis – tuo geriau“ buvo papildytas principu – kiekvienam turi būti kažkoks kompromatas, kuris leistų laikyti žmogų pavaldų, nesuteikiant jam galimybės pasitraukti iš už nomenklatūros rato, kuriame jis atsidūrė, ribų.
Būtent šiuos faktu ir yra paaiškinama tai, kad aukštas pareigas užimantys valdininkai neišeina į užtarnautą poilsį ir nevažiuoja į savo užsienio dvarus ar vilas, kuriose galėtų nuolatos gyventi. Jeigu jau žmogus buvai įtrauktas į korupcinę valdžios vertikalę, apaugęs nusikalstamais ryšiais, jau nebegali be skausmingų pasekmių sistemai, o galų gale ir sau asmeniškai, sustabdyti savo, kaip jos „varžtelio“, funkcionavimą. Galutiniame rezultate iš Rusijos valstybinės sistemos ir „elito“ buvo pašalinti ne tik protingi bei išsilavinę, tačiau ir elementariai sąžiningi žmonės, o pats tas „elitas“ pradėjo formuotis ir funkcionuoti nusikalstamos bendruomenės principais, kurios nariu neįmanoma tapti ir likti nevykdant vis naujų ir naujų nusikaltimų.
Būtent iš šio požiūrio taško V. Putino kandidatūra buvo idealus variantas. Išeivis iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių (Peterburgo pavarčių), neturintis rimto išsilavinimo, ne pernelyg protingas, su daugiau nei neišraiškinga išore, nepasiekęs karjeros aukštumų sovietų laikais ir, kaip pasirodė, neturintis rimtų nomenklatūrinių ryšių į atsargą išėjęs spec. tarnybų papulkininkis, buvo visiškai užgožtas savo žinomo ir charizmatiško šefo – Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako. Tačiau kol A. Sobčakas užsiėmė viešąja politika, V. Putinas pasinaudojo savo buvimu Sankt Peterburgo merijoje siekdamas pralobti. Tarp Smolnio sienų buvo kuriama kriminalinė-korupcinė bendrija, kuriai netrukus buvo lemta užvaldyti visą Rusiją. Šiandien žiniasklaidoje yra plačiai nušviesti V. Putino ryšiai su Tambovo nusikalstama grupuote.
Aišku, kad šie ryšiai buvo sukurti tuomet, kai vyko valdžios ir kriminalinių struktūrų „bendradarbiavimas“, kuriame tiesiogiai dalyvavo spec. tarnybos, buvo įtraukta begalė žmonių. Čia, Smolnyje, susiformavo visa V. Putino „ne jėgos struktūrų“ aplinka – ta pati, kurią šiandien rusų patriotai vadina „liberaliu sparnu“ vyriausybėje. Užtenka įvardinti vyriausybės pirmininką D. Medvedevą, „Gazprom“ vadovą A. Millerį, ekonomikos, o vėliau „Sberbank“ vadą G. Grefą, ilgai finansų ministerijai vadovavusį A. Kudriną. Prie šio sąrašo reiktų pridurti rinkimų komisijos pirmininką V. Čurovą, buvusį vyriausybės pirmininką V. Zubkovą, taip pat buvusį vicepremjerą D. Kozaką.
Antrasis V. Putino „artimųjų ratas“ buvo sudarytas iš „kolegų“ ar kartų tarnavusiųjų KGB. Šie dar dalijasi į atėjusius iš Centrinio aparato (išorės žvalgybos Akademijos) ir kartu tarnavusių misijoje Drezdene. Pirmųjų sąrašą sudaro: prezidento administracijos galva S. Ivanovas, Dūmos pirmininkas S. Naryškinas, ryšių ministras I. Ščegolevas, Federalinės migracinės tarnybos vadovas K. Romodanovskis, vidaus reikalų ministras R. Nurgalijevas. Kartu tarnavę „kolegos“ – Muitų tarnybos viršininkas A. Belianinovas, „Transneft“ vadovas N. Tokarevas, Ekologinės federalinės tarnybos vadovas S. Čemezovas. „Išeiviai“ iš KGB vadovauja didžiausiems bankams: „Gazprombank“ – A. Akimovas, „Vnešekonombank“ – V. Dmitrijevas, „VTB“ – A. Kostinas.
Maža to, Rusijos prezidento verslo aplinką sudaro V. Putino „sodų kooperatyvo „Ozero“ kaimynai ir įkūrėjai“ – dabar turtingiausi Rusijoje žmonės – S. Timčenka, J. Kovalčuk, N. Šamalovas. Kiek nuošaliau stovi Arkadijus ir Borisas Rotenbergai, su kuriais V. Putinas lankė dziudo pas bendrą trenerį.
Akivaizdu, kad devintojo dešimtmečio sąlygomis, kai spec. tarnybų pareigūnai, iš pradžių įsilieję į kriminalinius ratus, o vėliau išstūmus juos arba iš dalies inkorporavus į sau pavaldžias komercines struktūras, kovojo už viešpatavimą pačiuose „saldžiausiuose“ Rusijos ekonomikos kąsneliuose bei dalinosi iš naujo besiformuojančią Rusijos rinką, ir be nusikalstamų ar atvirų kriminalinių veikų, tokių kaip ta pati Tombovo organizuota nusikalstama grupuote, apsieiti jau nepavyko. Tačiau šiuo metu svarbiausia yra net ir ne tai. Daugybės žurnalistinių tyrimų ir publikacijų Internete dėka, tie Putino režimo „skeletai spintoje“ tapo gana plačiai žinomi.
Svarbu tai, kad bendra praeitis ir, tikriausiai, bendri nusikaltimai tuos žmones, savo rankose sukoncentravusius fantastiškus turtus aplink „vadą“, arba, kaip jie jį mėgsta vadinti „carą“ – V. Putiną, aklinai apjungė. „Rusijos gelbėjimas nuo griūties“ , „valdžios vertikalės“ statybos ir stiprinimas, faktiškai išsigimė į aprašytos grupuotės ir čia neįvardintų pasekėjų nuosavybės koncentraciją svarbiausiuose Rusijos ekonomikos sektoriuose – finansų ir bankų paslaugų, dujų, naftos, metalurgijos ir didžiosios dalies gynybos pramonės rinkose. Valstybė jų rankose virto didžiule privačia griežta vertikale integruota korporacija, kurios pagrindinis tikslas – išgauti maksimalų pelną jos valdytojams. Šiomis sąlygomis apie jokią valdžios rotaciją, inovacijas, struktūrines reformas ekonomikoje, valstybės interesus tradicine šio žodžio sąvoka, nei apie daugiau ar mažiau protu suvokiamą socialinę, sveikatos apsaugos, išsilavinimo politiką ar stambius infrastruktūros projektus, veikiančius ne tiesiogiai „šeimininkų“ kuruojamų sričių pelnui, negali būti jokios kalbos.
Neįmanoma įvertinti ir suvokti Rusijos „elito“ veiksmus be to fakto, kad jo interesus riboja tik maksimalaus pelno gavimas, o perspektyvos vizija – savo fizinio kūno egzistavimu. Dabar daugeliui jų yra apie 65 metus. Tie žmonės nesugeba ir nėra suinteresuoti matyti vystymosi perspektyvos toliau nei 20, daugiausiai 30 metų. Ji jų paprasčiausiai nedomina. Aišku, kad apie jokią konkurencingą aplinką, tikrus rinkos santykius, demokratiją, rinkimus, nepriklausomą teismų sistemą ar laisvą žiniasklaidą taip pat negali būti kalbos. Šalies gyventojai „elito“ yra laikomi tarnų vietoje – darbo jėga, elektoratas, kuris jokių alternatyvų nepateikiančioje sistemoje ir atidirbtoje balsų skaičiavimo sistemos „metodikoje“ sukuria jiems nors paviršutinę legitimumo aureolę, kaip rekrutų į armiją ir policiją šaltinis. Visa kita yra išlaikoma tik būtino minimumo ribose, egzistuoja tik išskirtinai susiklosčiusios sistemos dėka arba kaip tik, dėka jos nesužiūrėjimo, nes sistema negali administruoti netgi žymios dalies savo pačios įstatymų užtikrinimo. Vargu ar reikia pasakoti apie tai, kad žmonės, patenkantys į aprašytą „elitą“ neturi jokių valdymo įgūdžių ir organizacinių talentų, neturi interesų vystyti pramonės sritis, orientuotas į vidaus rinką. Visa jų veikla susiveda į valstybinės rentos grobstymą.
Tokia pačia asmeninių ryšių sistema ir klanų sistema formuojami visi lygmenys ir valdžios laipteliai nuo Federalinių ministerijų iki rajoninių valdybų ir vidaus reikalų valdybų. Ši iš esmės kriminalinė, neigiama savo prigimtimi socialinio pritempimo ir kadrų parinkimo sistema persmelkė visą valstybę, visą visuomenę. Šis fenomenas įgavo pavadinimą – Rusijos „putinizacija“.
Ir išties: kiekviena valstybė turi savo mafiją, tačiau tik vienu atveju mafija turi savo valstybę.
