Viename kinų restorane Vilniaus centre, kur kartais užsuku papietauti, netikėtai atradau visą šūsnį žurnalų, leidžiamų Kinijoje anglų kalba ir skirtų reprezentuoti šią šalį. Pradėjęs įdomumo dėlei laikas nuo laiko juos vartyti greitai pastebėjau, kad jie tikrai suteikia nemažai informacijos. Tiksliau, parodo tai, kaip Kinija norėtų atrodyti viso likusio (daugiausia – angliškai kalbančio ir orientuoto į Vakarus) pasaulio akyse. Žinoma, šie žurnalai ir publikacijos juose nėra ta medžiaga, kuri galėtų tapti pagrindu konceptualioms išvadoms apie Kiniją, tačiau tam tikrus svarbius signalus apie šalį jie visgi siunčia. Ir nustebino tai, kad jų ne tiek jau ir mažai.
Dauguma žurnalų turi „vakarietiškus“ pavadinimus – tokius kaip „China today“ arba „Beijing review“. Pastebėjau, kad dažnai jų autoriai – užsieniečiai, gyvenantys Kinijoje ir, kaip galima suprasti iš jų tekstų, lojalūs valdžiai. Tačiau šie leidiniai nėra stipriai ideologizuoti, juose neaptiksi aklos propagandos, kurios galima būtų tikėtis iš Kinijoje leidžiamų žurnalų ir kuri, iš kitos pusės, galėtų atbaidyti daugumą skaitytojų. Tai rodo, jog Pekinas puikai supranta, kokią produkciją reikia leisti, orientuojantis į „vakarietišką skaitytoją“, bei su šia užduotimi puikiai susitvarko.
Tarp įdomių ir ne visai įdomių pranešimų apie 12 dienų vykusį kinų alaus festivalį, nacionalinio kinematografo istoriją ar pamąstymus apie tai, kiek animacinis filmas „Kung fu panda“ atspindėjo Kinijos kultūrą ir tradicijas, galima atrasti nemažai straipsnių skirtų politikos ir ekonomikos aktualijoms.
Ekonomika, be jokių abejonių, yra pagrindinė Kinijos reprezentacijos ašis. Sukūrę neabejotiną „ekonomikos stebuklą“ kinai plačiai eksploatuoja šią temą. Tai tikrai nėra naujiena. Nors politinis Kinijos režimas nėra aukštai kotiruojamas liberaliajame Vakarų pasaulyje, ekonomine prasme Kinijos liaudies respublika šiandien yra „lygi tarp stipriųjų“. Kinijos ekonomikos lokomotyvas yra įsibėgėjęs tiek, kad jo nesustabdys ir dabartinė ekonominė krizė. Be to, aktyvi reprezentacija (ji pastebima ne tik paminėtuose kinų žurnaluose), sugebėjimas pristatyti save kaip stiprią ir patikimą partnerę, irgi yra gana veiksminga antikrizinė priemonė. Galiausiai, ekonominio sunkmečio situacijoje išloš pirmiausia tos šalys, kurios sugebės ne tik išlaikyti esamus investorius, bet ir pritraukti naujų. Iš visko sprendžiant, Kinija bus tarp tų valstybių, kurios sėkmingai susitvarkys su šia užduotimi.
Tačiau jeigu su Kinijos ekonomika viskas kaip ir aišku, tai užsienio politikos klausimai nėra tokie vienareikšmiai. Gal pasielgsiu kiek nelogiškai, tačiau savo pastebėjimus šia tema pradėsiu nuo lyrinio nukrypimo apie Rusiją. Maskva įvardija Kiniją kaip vieną iš pagrindinių savo strateginių partnerių. Pekinas šiame vaidmenyje tikrai yra labai patogus Kremliui. Kinija yra didelė sparčiai besivystanti šalis, perspektyvoje galinti tapti rimta atsvara JAV. Be to, Maskvai nėra reikalo jaudintis dėl to, jog Pekinas, su savo kraštutiniuoju autoritarizmu, kritikuos Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių ir laisvių suvaržymo. Žiūrint iš šio taško, viskas atrodo puikiai.
Iš kitos pusės, susižavėjusi mąstydama apie sąjungą su Kiniją prieš „bjauriąsias“ Jungtines Valstijas, Maskva ignoruoja tas grėsmes, kurios gali tykoti jos pačios. Grėsmių ištakos paprastos – stiprėjančiai Kinijos ekonomikai reikės vis daugiau ir daugiau vertingų gamtos išteklių, o stabiliai augant gyventojų skaičiui – naujų teritorijų. Rusija yra ta šalis, iš kurios Kinija gali bandyti vienaip ar kitaip tai pasisavinti. Be to, jeigu strateginė sąjunga su Rusija visgi bus įgyvendinta, vargu ar „jaunesnio brolio“ vaidmuo joje atiteks Kinijai. Šia prasme, Rusijos aukštiems pareigūnams pravartu būtų pavartyti tuos pačius žurnalus, kuriuos varčiau aš. Žinoma, juose neaptiksi raginimų užgrobti Tolimuosius Rytus – apie Maskvą kalbama gana neutraliai, pripažįstant, kad Rusija yra neabejotinai svarbi Kinijos kaimynė (bet ne pati svarbiausia). Be to, Pekinui akivaizdžiai nepatiko Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo avantiūra, kurią įvykdė Maskva (nepatiko ne dėl meilės Gruzijai, žinoma, o greičiausiai dėl to, jog Kinija visada santūriai reaguoja į separatistines istorijas dėl savosios patirties).
Svarbu ir tai, jog Kinija turi savo kandidatę į strategines partneres – tai yra Indija. Šis pasirinkimas, pagalvojus, nėra netikėtas – Indijos šiandieninė „sėkmės istorija“ iš dalies yra panaši į Kinijos istoriją. Indija irgi pretenduoja artimiausioje perspektyvoje tapti viena pasaulio lyderių. Jos strateginė sąjunga su Kinija galėtų rimtai pakoreguoti dominuojančių jėgų balansą pasaulyje.
Yra ir dar viena svarbi tema, kurią dažnai galima aptikti paminėtuose kinų žurnaluose – tai Tibetas. Pastebimos maksimalios Pekino pastangos padaryti viską, kad Vakarai pripažintų Kinijos požiūrį į šios teritorijos statusą. Tekstai apie Tibetą yra labiausiai ideologizuoti. Jeigu bandyti atpasakoti tokių straipsnių esmę keliais žodžiais, tai skambėtų maždaug taip – „Dalai Lama yra provokatorius ir niekšas“, o „laimingi Tibeto gyventojai džiaugsmingai stebi, kaip vystosi ir gražėja jų regionas“. Žinoma, šie ideologiniai „pranešimai“ suformuluoti subtiliau, negu pateikta čia. Apie alternatyvią nuomonę šiuo klausimu kalba neina.
Bendrai paėmus, paminėti kinų žurnalai yra visai neblogas šalies reprezentacijos produktas, pateikiantis pasauliui tam tikrą žinią. Spalvingi viršeliai gali net akimirkai užliūliuoti, sukurti iliuziją, jog Kinija savo ekonominių reformų dėka faktiškai įsiliejo į Vakarų tipo pasaulį ir tapo egzotiška jo dalimi. Tačiau labai greitai prisimeni tą faktą (ypač po tekstų apie Dalai Lamą), jog Kinija yra ta šalis, kurioje įvyko dalis to, ką galima būtų bendrai pavadinti „komunistinių režimų nusikaltimais“. Be to, valdantysis Kinijos režimas iki šiol persekioja disidentus, o pagal spaudos laisvę „Reporterių be sienų“ duomenimis ši galinga valstybė užima žemą 168 vietą iš 175 pasaulio šalių, greta Rusijos (153 vieta) ir kiek toliau pabėgusios Indijos (105 vieta).
Viktor Denisenko
