Antanas A. Terleckas
Po II pasaulinio karo didžiosios pasaulio metropolijos nusilpo, kolonijinės sistemos žlugimas paspartėjo. Prie to prisidėjo ir po karo sustiprėjusios demokratijos bei pagarbos žmogaus teisėms nuotaikos metropolijose, išsivadavimo kovos jų kolonijose. Afriką kolonizavusios valstybės nebepajėgė išlaikyti įtakos kolonijose, tad po truputį pasaulio politinį žemėlapį papildė vis daugiau valstybių, kurių sienos buvo nubraižytos metropolijų. Deja, šio proceso metu nebuvo atsižvelgta į naujų valstybių etninį vientisumą, kitaip tariant – daugeliu atvejų valstybes sudarė kelios tautos, tarpusavyje turinčios mažai ką bendro. Tokie procesai dažnai peraugdavo į kruvinus konfliktus naujųjų valstybių viduje: tautinį irgentinį genocidą Ruandoje, pilietinius karus Alžyre, Sudane, Čade.
Turime ir artimesnį pavyzdį – buvusią Jugoslaviją, per Balkanų karų gaisrą parodžiusią, ką reiškia šešias skirtingas tautas ir valstybes bei du autonominius rajonus sujungti į vieną, be diktūros sunkiai valdomą darinį. Tokių valstybių Afrikoje – labai daug, o Nigerijoje dėl etninio susiskaldymo jau ilgą laiką kyla daugybė problemų.
Nigerija – valstybė, kurioje gyvena daugiau nei 170 milijonų žmonių. Šis skaičius sparčiai tebeauga, 2006-aisiais šalyje gyveno gerokai mažiau – 140 milijonų žmonių. Esminis šios statistikos punktas – tuos 170 milijonų sudaro žmonės iš daugiau nei 250 skirtingų genčių, kurių dauguma turi savitą kultūrą ir kalbą. Praėjus vos septyneriems metams nuo nepriklausomybės paskelbimo, 1967 metais, kilo pirmasis rimtas konfliktas valstybės viduje. Regiono, kuriame daugiausia gyveno vienos iš pagrindinių Nigerijos tautų – igbo – žmonės, gubernatorius paskelbė, jog teritorija atsiskiria nuo Nigerijos ir įkūria Biafros respubliką. Nors naujai įsikūrusi Biafra nebuvo pajėgi varžytis su Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos remiamomis Nigerijos pajėgomis, tačiau kova truko iki pat absoliutaus šios valstybės žlugimo. Konflikto pasekmės buvo katastrofiškos, ypač – igbo žmonėms.
Nors oficialių duomenų nėra, tačiau teigiama, kad žuvo 1-3 milijonai žmonių, dar daugiau neteko savo namų – vykstant kariniams veiksmams jie pasitraukė į saugesnes vietas, o grįžę sužinojo, kad jų namuose jau gyvena kiti. Nigerijos vyriausybė tokias permainas patvirtino. Regione išplito epidemijos, badas ir skurdas. Igbo žmonės kaltino Nigerijos pareigūnus, kad federalinės vyriausybės ir tarptautinių fondų skirtus pinigus, skirtus krašto rekonstrukcijai, jie nukreipia į savo valdomas teritorijas. Svarbiausia – tiek konfliktas, tiek ir jo sukelti pokyčiai paskatino tautinę neapykantą valstybės viduje.
Iki pat šių dienų Nigerijoje jaučiamas pilietinio karo paskatintas priešiškumas tarp genčių, šalyje tebegyvena apie 30 milijonų igbo tautybės žmonių. Vis dėlto pagrindinė įtampa dabar tvyro ne tarp genčių, o tarp Šiaurinės (musulmoniškos) ir Pietinės (krikščioniškos) valstybės dalių. Nigerijai žengiant demokratijos link, valdžioje vis labiau įsitvirtina krikščionys ir nuosaikių pažiūrų musulmonai. Tačiau Šiaurinėje šalies dalyje bendraminčius sparčiai telkia radikalieji islamistai iš sektos Boko Haram, neigiantys bet kokį Vakarų kultūros mokymą, skatinantys džihadą ir šariato teisės įvedimą visoje Nigerijoje. Neretai su Al-Qaeda siejama organizacija yra atsakinga už mažiausiai 10000 žmonių žūtis.
Nors valstybinėms Nigerijos pajėgoms kol kas neblogai sekėsi kovoti su ekstremistais, tačiau dėl prastos ekonominės ir socialinės padėties valstybės Šiaurėje Boko Haram šalininkų vis daugėja. Įtampą kelia ir Pietuose vykstantis konfliktas dėl Nigerio deltos. Ten susitelkusios valstybės etninės mažumos jaučiasi išnaudojamos naftą eksploatuojančių kompanijų: pinigai, gauti pardavus naftą, praktiškai neinvestuojami į juoduoju auksu turtingus regionus. Šis nusivylimas peraugo į konfliktą, kurio metu užpuolami ir pagrobiami naftos gavybos kompanijų darbuotojai, jūreiviai, naikinama vietinė infrastruktūra. 2008-aisiais vienos atakos metu Nigerio deltos išlaisvinimo judėjimo (NDIJ) kovotojai sugebėjo laikinai sustabdyti vienos naftos išgavimo platformos veikimą ir taip 10% sumažinti Nigerijos naftos eksportą. Pavojų valstybės stabilumui kelia ne tik pavieniai Boko Haram ir NDIJ pajėgų išpuoliai, bet ir tai, kad pastarieji grasina paskelbti „kryžiaus žygį“ prieš islamistus. Jeigu krikščionys šiame konflikte taptų agresoriais, tai dar labiau paskatintų religinę neapykantą, o teroristiniai išpuoliai taptų Nigerijos kasdienybe.
Jeigu Nigerijoje įsipliekstų dar vienas pilietinis karas, tai būtų baisus smūgis ne tik pačiai valstybei, bet ir Afrikai, gal netgi JAV bei Jungtinei Karalystei. Nigerijos BVP 2012 m. buvo apie 268 mlrd. JAV dolerių. Pagal šį rodiklį Afrikoje ji nusileidžia tik PAR. Vis dėlto šis skaičius neužgožia ekonominių, socialinių ir politinių Nigerijos problemų. Visų pirma visa valstybės ekonomika yra paremta naftos gavyba – nafta sudaro net 95% šalies eksporto. Įsiplieskus rimtam konfliktui šalies viduje, naftos telkiniai ir jos gavybos įranga bus turbūt vienintelis dalykas, galintis padėti Nigerijai išsilaikyti. Importas iš šio regiono sudaro net 10% JAV importuojamos naftos. Praradus šį naftos šaltinį, alternatyvų reiktų ieškoti kitur, nekalbant apie tai, kad neramumai Nigerijoje ženkliai padidintų naftos kainas – tą buvo galima pastebėti po jau minėto išpuolio 2008 m. JAV laimei, visa Nigerijos nafta yra šalies Pietuose – teritorijoje, kurią kontroliuoja krikščionys, linkę bendradarbiauti su Vakarų pasauliu. Taigi, įvykus panašiam scenarijui kaip prieš porą metų Sudane, kai valstybė skilo į dvi dalis, JAV ko gero išsaugotų savo naftos importą iš Nigerijos.
Tiesa, sunku tikėtis, kad šis atsiskyrimas įvyktų taikiai – Nigerijos istorijoje prezidentas ne kartą buvo nuverstas jėga, to paties islamistai gali bandyti griebtis ir šį kartą. Jungtinė Karalystė taip pat netrokšta konflikto Nigerijoje – nuo pat kolonijinių laikų Didžiosios Britanijos įtaka šios valstybės vystymuisi buvo milžiniška: net ir 2010 m. Jungtinė Karalystė skyrė 140 milijonų svarų sterlingų paramą Nigerijai. Pokyčiais Nigerijoje neturėtų būti susižavėję ir kinai – beveik 20 procentų Nigerijos importo sudaro prekės iš Kinijos, o naftos eksportas į Kiniją teikia Nigerijai daug pajamų. Netekti šios rinkos Kinija nelabai norėtų, juolab kad abipusiai šalių santykiai vis gerėja.
Be ekonominių problemų Nigerija turi ir kitų galvosūkių, visų pirma – tragiška sveikatos apsaugos padėtis. Valstybėje yra labai didelė galimybė įsiplieksti epidemijoms, milijonai serga ŽIV, maliarija, hepatitu A arba E. Dėl besaikio naftos eksploatavimo ir su tuo susijusių ekologinių nelaimių užterštas tiek oras, tiek vanduo, tiek dirvožemis. Be to, nepakanka maisto išmaitinti visiems 170 milijonų žmonių – net 26,7%vaikų iki 5 metų svėrė gerokai mažiau nei turėtų, būdami tokio amžiaus. Vidutinė gyvenimo trukmė Nigerijoje yra kiek daugiau nei 52 metai, žemesnė ji yra tik 12-je kitų pasaulio valstybių. Nors Nigerija ir gauna milžiniškas pajamas iš naftos, tačiau dėl labai aukšto korupcijos lygio didžioji jų dalis yra iššvaistoma.
Esant tokioms aplinkybėms, nuotaikos Nigerijoje – pesimistinės. Ar jos pasieks tokį tašką, kad kils daugybės aukų pareikalausiantis konfliktas – kol kas sunku pasakyti. Tačiau net 12 iš 36 Nigeriją sudarančių administracinių vienetų jau dabar galioja šariato teisė, o ji anaiptol neskatina religinės tolerancijos. Kritiniu atveju Nigeriją gali ištikti Somalio likimas, o tai yra turbūt baisiausias įmanomas dalykas Afrikai – lizdas radikaliems islamistams centrinėje žemyno dalyje. Tai ne tik sukeltų didžiulių pokyčių naftos rinkoje, bet, ko gero, turėtų katastrofiškų pasekmių visoms kaimyninėms Nigerijos valstybėms: Beninui, Kamerūnui, Nigeriui, Čadui, Pusiaujo Gvinėjai.
Jugoslavija taip ir nesugebėjo sukurti bendros nacijos ar kultūros, 1918 m. Versalyje sukurta bomba pirmąkart sprogo kroatams-ustašiams pradėjus serbų genocidą, o galutinai – 1991 m., t.y. praėjus 73 metams nuo Jugoslavijos įkūrimo. Nigerija šiuo metu skaičiuoja 54-uosius nepriklausomybės metus ir kovoja su tomis pačiomis problemomis, kaip ir buvusi Jugoslavija.
