Istorija, be abejo, įtakoja Estijos santykius su Rusija, - antradienį laikraštyje „The Washington Post“ rašo apžvalgininkė Anne Applebaum. Tačiau šiuo požiūriu estai nėra vieniši, pastebi žurnalistė, primindama, kad panaši padėtis pastaruoju metu klostosi daugelyje Centrinės Europos valstybių.
„Pernai Vengrijoje besiginčijant dėl 1956 m. revoliucijos reikšmės šiandienai vos nebuvo pralietas kraujas. Švenčiant istorinių įvykių 50-ąsias metines, policininkai prieš demonstrantus panaudojo ašarines dujas – šie nuvarė iš muziejaus tarybinį tanką ir važiavo juo miesto centru, taip primindami žiaurius praeities vaizdus“, - primena Applebaum.
„Ukrainoje debatai apie tai, ar 1931-32 m. buvo „genocidas“, taip pat įgavo politinio skambesio: įvairios partijos siūlo savas interpretacijas.
Lenkai neseniai veržėsi į filmo apie 20 000 lenkų karininkų sušaudymą Katynės miške 1940 m. premjerą, o filmo režisierius Andrzejus Wajda apkaltino politikus, kad šie naudojo Katynės tragediją rinkiminėje kampanijoje.
Visose regiono šalyse istoriniai bestseleriai rašomi panašiomis temomis: karas, komunistinė okupacija, pasipriešinimas.
Sėdint Vašingtone ar Londone lengva bodėtis šia istorine diskusija, vadinant ją retrogradiška, paranojiška ir netgi stabdančia ekonominį vystimąsi. Istorijos aptarinėjimas su rusais turbūt nebuvo naudingas prekybai tarp Rusijos ir Estijos. O ginčai dėl to, kas įvyko Katynėje, nepagerino prastos lenkiškų kelių būklės.“
Anne Applebaum cituoja vieną estų politiką, kuriam kolega iš Vokietijos siūlė pamiršti istoriją ir judėti toliau, sakydamas: „Jūs tuščiai eikvojate laiką“.
Bet juk niekas neprašo vokiečių pamiršti istorijos ir judėti pirmyn. Ekonominis progresas ir pamąstymai apie istoriją glaudžiai susiję. Centrinės Europos šalių ekonomikos jau ne bejėgės, o jų gyventojai – jau ne vargšai kaimynai. Tapdami savimi pasitikinčiais žmonėmis, kuriems jau geriau sekasi, vengrai, lenkai ir pabaltijiečiai nori, kad būtų papasakota jų istorija ir aptariamos jų problemos. Vokiečiai sugebėjo savo istoriją išnagrinėti tik 7-ame deš., praėjus 20 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Beveik tiek pat laiko praėjo nuo 1989 m.
Galbūt veikia ir kitos jėgos. Be jokios abejonės, regiono šalių, ypač buvusių tarybinių respublikų ekonominės sėkmės istorija sudaro ideologinį iššūkį rusų valdžiai. Estija ir jos kaimynai įstojo į vakarietiškas organizacijas, išplėtojo prekybą su Vakarais. Rusija pasirinko kitą kelią: konfrontaciją su Vakarais ir ekonominį modelį, pagrįstą, greičiausiai, naftos, o ne tikruoju kapitalizmu. Regioniniai susidūrimai istoriniu pagrindu – tai ir ginčas dėl to, kas teisus apibrėždamas praeitį, savo ideologiją ir ekonominius vaizdinius: stambūs rusų dujų koncernai ar estų įmonės.
„Asmeniškai aš sergu už pastarąsias“, - užbaigia amerikiečių žurnalistė.
