Ką čia daug kalbėti, juk amerikiečių firmos dešimtimis perka ir savo raketose naudoja rusiškus raketų variklius. Be to, šiandien būtent Rusijos kosminiai laivai užtikrina Tarptautinės kosminės stoties (TKS) gyvybingumą. Kaip pareiškė NASA vadovas Charlesas Boldenas, nepaisant politinės įtampos, organizacijos bendradarbiavimas su Rusija yra puikus: „Beveik visi politiniu ir diplomatiniu lygmeniu supranta partnerystės su Rusija kosminėje srityje svarbą. Ir mes turime būti labai atsargūs, kad jį išsaugotume“, – konstatavo Ch. Boldenas. Šiame kontekste galima pažymėti, kad tikriausiai niekas nevertintų kooperacijos su nereikšmingu ir neperspektyviu partneriu.
Tačiau pastaruoju metu toli gražu ne viskas gerai rusiškoje kosmoso karalystėje. Nuo 2010 m. įvyko septynios rusų raketų, skirtų paleisti kosminiams aparatams ar palaikyti ryšius su TKS, avarijos: buvo prarasti du krovininiai laivai ir devyni Rusijos bei užsieninės gamybos palydovai. Tai ne tik dideli finansiniai, bet ir pirmiausia – reputacijos nuostoliai, ką jau kalbėti apie tą gėdą, kai Pergalės dienos 70-mečio proga buvo norima nugabenti į kosmosą Pergalės vėliavą, bet krovininis „Progresas“ prarado kontaktą su žeme, tapo nevaldomas ir vėliau sudegė viršutiniuose atmosferos sluoksniuose.
Nors Rusijos ekspertai siekia išsiaiškinti tikrąsias (bent technine prasme) nesėkmių ruožo kosmoso srityje priežastis, kai kuriais atvejais jos, kaip sakoma, yra paviršiuje. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 2 d. kartu su trimis „Glonasss-M“ palydovais (Rusijos kuriama alternatyva amerikietiškai GPS sistemai) sprogo raketa „Proton-M“. Kaip nustatė Tardomasis komitetas, avarija įvyko dėl to, kad buvo neteisingai įrengti kampinio greičio davikliai, tai suklaidino visą raketos valdymo sistemą, ir ji nukrito. Buvo surasti konkretūs nusikaltėliško aplaidumo kaltininkai, bet problema yra gilesnė.
Kaip neseniai kalbėdamas Dūmoje paaiškino kosmoso pramonę kuruojantis vicepremjeras D. Rogozinas, 2012 m. vidutinis atlyginimas Chruničevo centre, kurio darbuotojai ir „palaidojo“ „Protoną“, neviršijo 25–30 tūkstančių rublių (šiandieniniu kursu apie 450 JAV dolerių, arba 400 eurų). „Ir tai Maskvoje! Iš kur bus kokybė?“ – konstatavo vicepremjeras. Kartu jis pabrėžė, kad darbo efektyvumas Amerikos kosminėje pramonėje šiandien 9 kartus didesnis nei Rusijoje, ir jeigu situacija nepasikeis, greitai rusiškų raketų nešėjų startai bus brangesni negu Vakarų analogų. Tiesa, D. Rogozinas tikisi, jog 2025 m. darbo efektyvumas Rusijos kosminėje pramonėje išaugs tris kartus, o realūs darbuotojų atlyginimai padvigubės. Tačiau 2025 metai labai toli, o raketos krinta jau šiandien.
Rusijos Ciolkovskio kosmonautikos akademijos ekspertas J. Karašas, komentuodamas vieną po kitos vykstančias avarijas, buvo kategoriškas: „Atrodo, Rusijos kosmonautika griūva kosminiu greičiu. Kosminė pramonė ne tik nekuria nieko naujo, išskyrus per dvidešimt metų „iškankintą“ „Angarą“ (skystuoju kuru varoma modulinė raketa nešėja – aut. past.), bet net jau ima streikuoti šimtą kartų patikrinta sovietinė kosminė technika“. Anot jo, dėl mažų atlyginimų ir naujų projektų nebuvimo kosminės pramonės gamyklose dirba „toli gražu ne patys geriausi specialistai, kuriems neįdomu sukalinėti kosmines taburetes – prieš pusę amžiaus sukurtas raketas“.
Kaip juodai pajuokavo tinklalapio rosbalt.ru autorius S. Leskovas, Rusijos kosmonautika šiandien virsta astrologija, nes tik žvaigždės žino, ar rusiškos raketos startas bus sėkmingas, ar ne. Ir problema šiuo atveju slypi ne tik nemotyvuotų ir neprofesionalių darbuotojų neatsakingume, bet ir visiems gerai žinomoje korupcijoje.
Pavyzdžiui, buvęs minėto Chruničevo centro vadovas V. Nesterovas įtariamas neteisėtu 212 mln. dolerių pasisavinimu ar tiesiog pradanginimu. Tačiau didesnio visuomenės dėmesio sulaukė kosmodromo „Vostočnyj“, statomo Tolimuosiuose Rytuose, „amžiaus statybos“. Ten teisę vykdyti valstybinį užsakymą gavusios firmos vadovas už 96 milijonus mokesčių mokėtojų rublių statėsi prabangų namą ir pirkdavo jachtas.
Taigi, gali susidaryti įspūdis, kad Rusijos kosmonautikos dienos suskaičiuotos. Ji, kaip tas „Progresas“, yra nevaldoma ir greitai sudegs atmosferoje. Tačiau manytina, kad pacientas yra labiau gyvas nei miręs ir nėra beviltiškas.
Pirma, minėtoji „Angara“ vis dėlto buvo „iškankinta“ ir ji dar nepradėjus serijinės gamybos atrodo pakankamai konkurencinga, palyginti su amerikiečių „Atlas 5“ bei „Delta 4“ ir europiečių „Ariane 5“. Iš raketos pranašumų galima paminėti didesnį naudojamo kuro (deguonis ir žibalas) ekologiškumą; tai, kad tie patys elementai galės būti naudojami jos lengvos, vidutinės ir sunkios versijos gamyboje; efektyvų raketos ir jos į orbitą keliamo svorio santykį ir kt.
Antra, kosmodromo „Vostočnyj“ statybas sukrėtė korupcinis skandalas, kuris buvo aptarinėjamas net per tiesioginį V. Putino bendravimą su liaudimi. Tačiau pažymėtina ir tai, kad šis objektas statomas. Čia – kaip su keliais. Rusiška demokratinė opozicija mėgsta juokauti, kad jie Rusijoje brangiausi pasaulyje, bet geriau juos turėti negu neturėti. Taip ir su naujai statomu kosmodromu. Rusijai iš esmės pasisekė, kad Baikonuro kosmodromas yra draugiškoje jai valstybėje Kazachstane (įsivaizduokime, kas būtų, jeigu jis priklausytų Ukrainai: kosminės pramonės bendradarbiavimo su ja nutraukimas irgi buvo Rusijai gana skausmingas, o ukrainiečių „Južmaš“ gamyklai, gaminusiai raketas ir jų elementus, beveik katastrofiškas). Tačiau net ir su sąjungininkais kyla problemų, ir ilgalaikėje perspektyvoje kazachai ketina perimti Baikonuro kontrolę. Tad Maskvai gyvybiškai reikalingas „Vostočnyj“ ir Rusija jį su problemomis, bet stato, kad netaptų svetimų interesų įkaite kosminėje srityje. Bus įdomu pažiūrėti, ar statybos, kaip pažadėjo D. Rogozinas, bus užbaigtos laiku.
Trečia, rusų kosminei pramonei neabejotinai reikalinga valdymo reforma. D. Rogozino nuomone, dabartinėje ekonominėje situacijoje federalinės kosmoso agentūros „Roskosmos“ ir Jungtinės raketinės-kosminės korporacijos sujungimas į dar vieną valstybinę korporaciją yra optimaliausia reformos forma. „Valstybinės korporacijos sukūrimas, – anot jo, – gali padėti užtikrinti mūsų šaliai kosminės valstybės lyderės statusą.“ Tačiau tvirtos garantijos, kad taip ir bus, nėra, nes korumpuotas Rusijos valstybinio valdymo aparatas nėra efektyviausias vadybininkas. Kita vertus, Jungtinė aviacijos gamybos korporacija lyg ir veikia neblogai. Trumpai sakant, kažkokios permainos prasidėjo, ir tai geras ženklas.
Pagaliau, jeigu Rusijos kosmonautika stovėtų prie kracho ribos, šalis turbūt nepuoselėtų (o vicepremjeras D. Rogozinas negarsintų) ambicingų kosminių planų. Pavyzdžiui, planuojama, kad ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje Rusijos kosmonautai išsilaipins Mėnulyje ir pradės statyti ten bazę, o vėliau bus suorganizuota ekspedicija į Marsą. Taip pat buvo kalbų apie atskirą rusišką kosminę stotį, bet iki 2024 m. funkcionuos tarptautinis projektas.
Apibendrinant galima teigti, kad pastaruoju metu Rusijos kosminė programa susiduria su sisteminiais iššūkiais, kurie brendo jau seniai. Kartu negalima teigti, kad situacija yra kritinė: tiesiog ši modernių technologijų pramonės sritis reikalauja valdymo reformų, geresnio darbo efektyvumo ir didesnių atlyginimų profesionaliems kadrams pritraukti. Dabartiniai ekonominiai sunkumai trukdo pasiekti šiuos tikslus. Taip pat abejotinas yra sprendimas kurti dar vieną valstybinę – šį kartą kosminę – korporaciją. Bet gali ir pavykti, ir koks nors naujas J. Gagarinas vis dėlto „važiuos“ į Mėnulį.
