Blyškioje sausio šviesoje Toronto universiteto ligoninės palata yra apytamsė. Kanados gydytojas Edas Jeffrey įžengia į vidų ir tiesiu taikymu eina prie vienos iš lovų. Rankoje jis laiko švirkštą su 45 mm ilgio injekcine adata.
Jis švelniai nutraukia antklodę nuo Leonardo Thompsono. Mažajam ligoniui tik 14 metų, tačiau savo išvaizda jis atrodo vyresnis, nors svoris jo kaip mažesnio vaiko. Berniukas sveria mažiau nei 30 kilogramų, jam nuslinkę beveik visi plaukai, belikę vieni kaulai ir oda. Tik pilvas nenatūraliai išsipūtęs. Ore tvyro aitrus diabetikams būdingas acetono kvapas. Leonardas merdėja.
Jeffrey įsmeigia adatą į berniuko pasturgalį ir sušvirkščia vaistus. Rusvas skystis prasiskverbia į beveik neegzistuojantį riebalų sluoksnį po oda. Reikia sušvirkšti lygiai 7,5 mililitro skysčio.
Dar viena dozė suleidžiama į kitą sėdmenų pusę, tada gydytojas pasižymi datą – 1922 m. sausio 11 d. Dabar beliko tik laukti. Ir viltis.
Leonardas Thompsonas nėra vienintelis, 1922 m. laukęs stebuklo. Cukriniu diabetu mirtinai serga tūkstančiai vaikų, paauglių ir suaugusiųjų. Tuo metu ligos diagnozė prilygo mirties nuosprendžiui.
Daugybė gydytojų bandė rasti gydymą. Tačiau kai Leonardui Thompsonui buvo sušvirkštos dvi dozės visiškai naujo vaisto, išgijimas dar tebuvo tik svajonė.
Cukrinis diabetas – sena liga
Liga, kuria sirgo Leonardas Thompsonas, gydytojams buvo žinoma tūkstantmečius. 1550 m. pr. Kr. Senovės Egipto tekste, vadinamajame Papyrus Ebers, aprašoma liga, kuri labai primena cukrinį diabetą. Teksto autoriai rekomendavo grūdų ir uogų dietą, kad liga būtų suvaldyta.
XIX a. 9-ame dešimtmetyje du vokiečių diabeto tyrinėtojai Oskaras Minkowskis ir Josephas von Meringas suprato, kad su šia liga gali būti susijusi kasa. 1889 m. jie šuniui pašalino kasą, kad ištirtų jos įtaką.
Mokslininkais pastebėjo, kad šuo, kuris prieš operaciją buvo pratęs šlapintis lauke, pradėjo šlapintis laboratorijoje ant grindų. Paaiškėjo, kad šlapime yra daug cukraus – mokslas tuo metu jau žinojo, kad tai yra diabeto simptomas. Kiti mokslininkai nustatė, kad Langerhanso salelių ląstelės, t. y. kasos ląstelių sankaupos, ir kažkoks nežinomas sekretas sumažina gliukozės – cukraus – kiekį kraujyje.
Tačiau dar nebuvo žinoma, ar sekretas, kuriam 1910 m. buvo suteiktas insulino pavadinimas, gali būti naudojamas diabetui gydyti. Be to, jeigu būtų buvę išsiaiškinta, kad jis tinkamas gydymui, niekas neįsivaizdavo, kaip jį išskirti iš kasos.
Daug gydytojų paskyrė visą savo gyvenimą insulino paslapčiai įminti, bet apie Fredericką Bantingą to nebūtų galimas pasakyti. Jis gimė 1891 m. Kanados Ontarijo provincijos ūkyje. Tačiau ūkininkavimas nebuvo Bantingui prie širdies.
1912 m. jis įstojo į medicinos mokyklą Toronte. Po dvejų metų prasidėjo I pasaulinis karas. Universitetas sutrumpino studijų laiką, kad būtų galima gydytojus išsiųsti į frontą, tad netrukus Bantingas atsidūrė Prancūzijos karo lauko ligoninėje.
Skaitiniai prieš miegą pamėtėjo idėją
Kai 1920 m. 29-erių Bantingas grįžo namo, jis teturėjo vieną norą: gyventi taikų gyvenimą su mylima žmona.
Bantingas pasipiršo savo vidurinės mokyklos laikų mylimajai Edith ir ši sutiko už jo tekėti.
Tuo pačiu metu jis nusipirko namą ir atidarė medicinos kabinetą Londono mieste, Ontarijuje. Bantingas planavo vesti Edith, kai jau pavyks užsidirbti. Tačiau niekas nevyko taip, kaip jis tikėjosi. Žmonės į jo kliniką neidavo. Tik po mėnesio joje apsilankė pirmasis pacientas. Šis vyras buvo alkoholikas, o kadangi alkoholio buvo galima įsigyti tik gavus mediko leidimą, jis kreipėsi į Bantingą.
„Išrašiau receptą, todėl galėjau save laikyti itin gerai išsilavinusiu barmenu“, – vėliau su kartėliu rašė jis.
Mėnesio pabaigoje jis buvo uždirbęs vos keturis dolerius. Netrukus Edith grąžino sužadėtuvių žiedą. Viso Bantingo gyvenimo svajonė žlugo. Nesugebėdamas sudurti galo su galu jis pradėjo dirbti dėstytojo padėjėju. Atlyginimas buvo vos keturi doleriai per valandą, bet pradžiai ir tiek buvo neblogai. Norėdamas vakare nusiraminti, Bantingas prieš miegą skaitydavo mokslinius traktatus. 1920 m. spalio 30 d. nebuvo išimtis. Tą vakarą jis pasirinko mokslinį patologo Mose'ės Barrono straipsnį.
Patologas buvo išskrodęs žmogų, kuriam tulžies akmenys užkimšo kasos lataką. Gydytojas pastebėjo, kad virškinimo fermentus gaminančios kasos ląstelės buvo sudžiūvusios, o dauguma hormonus gaminančių ląstelių buvo nepažeistos.
Snūduriuojančiam Bantingui gimė idėja. Būdamas gydytojas, jis žinojo, kad kasa atlieka dvi funkcijas: pirma, gamina fermentus, kurie padeda virškinti, ir, antra, išskiria paslaptingą medžiagą insuliną, kuris, kaip gydytojams buvo žinoma, kažkaip subalansuoja cukraus kiekį kraujyje. Pastaroji funkcija sutrinka sergant cukriniu diabetu.
Bantingas sugalvojo užblokuoti šalinimo lataką, kuriuo virškinimo fermentai patenka iš kasos į dvylikapirštę žarną. Jis norėjo, kad fermentus gaminančios ląstelės nunyktų, o insuliną gaminančios ląstelės liktų nepažeistos. Bantingas svarstė, kad tokiu būdu tikriausiai būtų įmanoma atskirti insuliną.
„Pabandyti atskirti vidinę sekreciją, kad sumažinčiau glikozuriją (cukrų šlapime, red.)“, – prieš užmigdamas pasižymėjo jis.
Bantingas buvo bepasiduodąs
Kitą dieną baigęs paskaitą universitete, Bantingas pristatė idėją savo viršininkui, kuris nukreipė jį pas profesorių Johną Macleodą. Jis buvo šios srities specialistas Toronto universitete. Kitą savaitę Bantingas prisistatė į Macleodo kabinetą. Profesorius buvo gana arogantiškas, bet pažadėjo išnagrinėti šį klausimą, jei Bantingas savo planus išdėstys oficialiame laiške.
Nusivylęs Bantingas parėjo namo. Visai neseniai jis buvo išgirdęs apie naftos paieškos ekspediciją šiaurinėje Kanadoje. Ekspedicijai trūko gydytojo. Bantingas išsiuntė paraišką į ekspediciją, tą pačią dieną parašė ir Macleodui. Jis nusprendė, kad priims tą pasiūlymą, kuris bus pirmasis.
Visai netrukus Macleodas pasiūlė galimybę vasarą naudotis Toronto universiteto laboratorija. Bantingas dvejojo. Tik kai balandžio viduryje sužinojo, kad naftos ekspedicijai gydytojo vis dėlto nereikės, jis sutiko su Macleodo pasiūlymu. 1921 m. gegužės 14 d. Bantingas užrakino savo nesėkmingos klinikos duris. Nuo šiol jo gyvenimas bus skirtas cukrinio diabeto tyrimams.
Prasta higiena sužlugdė bandymus
Macleodas suteikė Bantingui ne tik teisę naudotis laboratorija, bet atsiuntė į pagalbą ir medicinos studentą Charlesą Bestą bei skyrė eksperimentams 10 laboratorijos šunų. Pats Macleodas išvyko į Škotiją.
Pirmieji bandymai buvo visiškai nesėkmingi. Kiekvienam eksperimentui reikėjo dviejų šunų – donoro ir recipiento. Donorui buvo perrišama kasa, kad jis galėtų tiekti insuliną recipientui, kuriam buvo pašalinta kasa.
Pirmasis šuo nugaišo nuo anestetikų perdozavimo. Kitas mirtinai nukraujavo, o trečiasis nugaišo nuo infekcijos. Problemos iš esmės kilo dėl to, kad Bantingas turėjo mažai operavimo patirties, o laboratorija buvo sena ir nebuvo įmanoma užtikrinti švaros. Vasaros karštyje dvokė šunų dvėseliena ir sukrešėjusiu krauju. Be to, liepos pradžioje Bantingas suprato, kad penkiems iš septynių šunų kasos perrišimas buvo nesėkmingas. Jis pradėjo viską iš naujo ir per keletą dienų nugaišo dar keturi šunys.
Laimė sugrįžo
Praėjo septynios savaitės ir vienintelis rezultatas, kurį Bantingas galėjo parodyti, buvo nugaišusių šunų krūva. Tiesą sakant, jis buvo išnaudojęs visą savo laboratorinių gyvūnų kvotą ir buvo priverstas gaudyti beglobius šunis arba pigiai pirkti mišrūnų. Bantingas buvo beveik visiškai nuskurdęs. Jis gyveno nuomojamame spintos dydžio kambaryje ir gaudavo nemokamą maitinimą miesto Biblijos mokykloje.
Bet galiausiai laimė sugrįžo. Liepos viduryje Bantingas ir jo padėjėjas galop konstatavo, kad intervencijos su šunimis donorais buvo sėkmingos ir galima pradėti rimtai eksperimentuoti. Bantingas atsargiai supjaustė donorų kasą ir sumaišė jos gabalus su specialiu fiziologiniu tirpalu.
Mišinys buvo panardintas į sūrymą ir užšaldytas. Po to jie atitirpino turinį ir jį perfiltravo. Liko rusvos spalvos skystis. Liepos 30 d. ryte, 10:15 valandą, jie pašildė šiek tiek mišinio ir sušvirkštė jo bandomajam šuniui numeris 410.
Cukraus kiekis gyvūno kraujyje iškart nukrito iki normalaus lygio. Po valandos jie sušvirkštė šuniui dar vieną dozę, ir cukraus kiekis kraujyje vėl sumažėjo. Rezultatas buvo neabejotinas: šuns donoro kasos ekstraktas buvo veiksmingas. Į mišinį sureagavo ne tik šuo numeris 410.
Rugpjūčio 1 dieną jie rado šunį numeris 406 – vieną iš šunų, kuriems buvo pašalinta kasa, – be sąmonės ir gaištantį. Bantingas sušvirkštė ekstrakto šuniui, ir šis netrukus pabudo, atsistojo ir pradėjo blaškytis po laboratoriją. Netrukus jie atliko bandymą su kitu šunimi. Rezultatai ir vėl buvo geri. Bantingas džiūgavo.
„Turiu tiek daug ką papasakoti, kad net nežinau, nuo ko pradėti ir kuo pabaigti“, – entuziastingai rašė jis Macleodui.
Ta pačia proga jis paprašė suteikti jam geresnę laboratoriją ir skirti darbuotoją, kuris padėtų ją valyti. Prasta higiena vis dar kėlė problemų, o keli bandomieji šunys, kurie teigiamai sureagavo į ekstraktą, dideliam Bantingo nusivylimui nugaišo dėl infekcijos eksperimentui vos įpusėjus.
Laukdami atsakymo, Bantingas ir Bestas džiaugėsi, kad pavyko bent keletą savaičių išlaikyti šunį sveiką ir stabilios būklės. Tačiau šuo, kurį jie pavadino Marjorie, po 70 dienų turėjo būti užmigdytas dėl infekcijos.
„Kol gyvas būsiu, nepamiršiu to šuns. Stebėjau, kaip miršta ligoniai, ir man nenuriedėjo nė viena ašara, bet kai tas šuo nugaišo, tiesiog raudojau ir norėjau pabūti vienas“, – rašė gydytojas.
Karvių embrionai padėjo tyrėjams pasiekti tikslą
Sėkmingą Marjorie gydymą iš dalies lėmė tai, kad Bantingui pavyko rasti naują insulino ekstrakto šaltinį, kurio jam ir Bestui nuolat pritrūkdavo. Bantingas išsprendė problemą, kai vieną dieną prisiminė vaikystę ūkyje ir tai, kad jame karvės prieš pat skerdimą dažnai būdavo apvaisinamos.
Apvaisintos karvės imdavo daugiau ėsti ir priaugdavo svorio. Kadangi veršelių virškinimo liaukos išsivystydavo tik po gimimo, vaisiaus kasa idealiai tiko Bantingo eksperimentams. Su vietinių mėsininkų pristatomais karvių embrionais jis eksperimentavo tiek, kiek tik norėjo, o 1922 m. sausio 11 d. Bantingas nusprendė, kad ekstraktą galima išbandyti su žmogumi.
Tuo metu cukrinis diabetas būdavo gydomas vieninteliu būdu: apribojant ligonio suvartojamų kalorijų kiekį, todėl daugelis mirdavo iš bado. Kai 14-metis Leonardas Thompsonas prieš mėnesį buvo paguldytas į ligoninę, jis buvo toks išsekęs, kad tėvas turėjo jį nešti. Jam buvo likę visai nedaug gyvenimo, kai gydytojas Edas Jeffrey, kuris buvo paskirtas vadovauti eksperimentui, suleido dvi dozes Bantingo insulino po 7,5 ml į išsekusį kūną.
Pirmosios dozės nedavė rezultato. Tačiau pakartojus injekcijas kitą dieną, cukraus kiekis kraujyje iš karto smarkiai sumažėjo – nuo 5,2 miligramo iki 1,2. Įvyko stebuklas. Insulinas suveikė.
1923 m. Bantingas ir Macleodas buvo apdovanoti Nobelio premija už šį išradimą. Bantingo laukė puiki mokslininko karjera, tačiau prieš tai išsipildė jo didžioji svajonė. Pavasarį jis sėkmingai atidarė privačią kliniką, kurios specializacija – cukriniu diabetu sergančių ligonių gydymas. Bantingas taip pat vedė – net du kartus. 1941 m. jis žuvo lėktuvo katastrofoje būdamas vos 49 metų.
Diabetu sirgusios įžymybės kankinosi dešimtmečius
Cukrinis diabetas yra plačiai paplitusi liga, kuria gali susirgti bet kas. Iki 1922 m. dauguma žmonių mirdavo nuo 1 tipo diabeto jaunystėje, o 2 tipo cukriniu diabetu sergantys žmonės išgyvendavo kardinaliai pakeitę savo gyvenimo būdą.
FARAONĖ
Hačepsuta
1507–1458 m. pr. Kr.: 2007 m. ištyrę faraonės Hačepsutos mumiją, mokslininkai nustatė, kad Egipto faraonė sirgo diabetu. Ji turėjo antsvorio, kuris yra viena iš 2 tipo diabeto priežasčių. Hačepsuta mirė nuo vėžio būdama maždaug 50 metų.
RAŠYTOJAS
Jules'is Verne'as
1828–1905 m.: garsus prancūzų rašytojas, parašęs knygą „Aplink pasaulį per 80 dienų“, susirgo 2 tipo cukriniu diabetu, kai buvo maždaug 50 metų amžiaus. Griežta dieta leido jam nugyventi dar 27 metus. Tačiau galiausiai organizmas pasidavė ir jis mirė nuo diabeto komplikacijų.
IŠRADĖJAS
Alexanderis Grahamas Bellas
1847–1922 m.: škotų kilmės inžinierius, pirmasis išradęs telefoną, senatvėje sirgo 2 tipo diabetu. Jis mirė nuo šios ligos 1922 m. Ironiška, kad būtent tais pačiais metais Frederickas Bantingas pasiekė didelių laimėjimų gydydamas insulinu.
IŠRADĖJAS
Thomas Edisonas
1847–1931 m.: JAV išradėjas, kuris, anot jo paties, retai miegodavo ilgiau nei keturias valandas per naktį. Jis susirgo 2 tipo cukriniu diabetu būdamas maždaug 40 metų, tačiau sugebėjo kontroliuoti ligą vegetariška mityba. Sakoma, kad paskutiniais savo gyvenimo metais jis gėrė itin daug pieno ir rūkė cigarų.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
