Pastaruoju metu situacija Pakistane kelia vis didesnį nerimą. Teroro išpuoliai nesiliauja, Talibanas kasdien tik stiprėja. Pakistano prezidentas Asif Ali Zardar 2009 m. pavasarį buvo pasirašęs taikos susitarimą su talibais, pagal kurį šalies šiaurėje esančiame Swat slėnyje turėjo įsigalėti šariato įstatymas, ir kuris sustiprino maištininkų karines galimybes. Kaip pažymėjo JAV pareigūnai, Talibanas ir jo sąjungininkai iš Al-Qaeda ir kitų islamistinių grupių gavo pranašumą ilgalaikėje kovoje su Pakistano kariuomene. (Talibano atstovai nuolat puola transporto karavanus, kurie vykdo NATO pajėgų aprūpinimą Afganistane; iki galo neaišku, kas įvykdė kruviną išpuolį Indijos mieste Mumbajuje, bet yra įtarimų, kad tai padarė Pakistano teritorijoje besibazuojantys Talibano smogikai.)
Pakistano prezidento Pervez Musharraf valdymo laikais situacija šalyje nors ir buvo įtempta, bet ne tokia kritinė kaip dabar – jis sugebėdavo balansuoti tarp įvairių vidinių interesų grupių ir Amerikos. Tačiau, reikia pripažinti, nuo valdžios jis iš esmės buvo nušalintas. Kam Amerikai reikėjo keisti P. Musharraf, kuris buvo įtakinga politinė figūra ir daugiau ar mažiau kontroliavo padėtį valstybėje? Žinoma, galima teigti, kad valdžios kaita įvyko natūraliu būdu, bet sunku patikėti, jog tai galėjo įvykti be Amerikos, kuri yra pagrindinė Pakistano sąjungininkė (karinė taip pat), žinios ar pritarimo.
Vėliau keistomis aplinkybėmis žuvo kita perspektyvi Pakistano lyderė, kuri galėtų konsoliduoti šalį – Benazir Bhutto. Dabartinei politinio svorio neturinčiai Pakistano vadovybei akivaizdžiai nesiseka vadovauti šaliai, o kariuomenė, nors ir perėmė iš talibų Swat slėnio kontrolę, labai nenoriai su jais kovoja.
Situaciją Pakistane galima bandyti aiškinti dviem būdais.
Pirma – viskas vyksta savaime ir neprognozuojama linkme. Vadovaujantis šia logika, galima teigti, kad P. Musharraf paliko valdžią dėl opozicijos spaudimo ir su tyliu Amerikos, kuri nusprendė, kad jis daugiau nebesugeba efektyviai tvarkytis šalyje ir tampriai bendradarbiauti kovoje su talibais, pritarimu. Vėliau sekęs sėkmingas pasikėsinimas į B. Bhutto tapo tiesiog nelaimingu atsitikimu, kuris buvo nenaudingas ir Jungtinėms Valstijoms, nes ji buvo pajėgi konsoliduoti Pakistaną. Tačiau kaip jau buvo minėta, P. Musharraf vadovauti šaliai sekėsi pakankamai gerai, todėl nebuvo svarios priežasties nušalinti jo nuo valdžios. Jeigu Amerika tikėjosi pakeisti jį B. Bhutto, tai ji turėjo būti akylai saugoma tų pačių amerikiečių (tai yra JAV žvalgyba turėjo iš anksto pati užkirsti kelią pasikėsinimui į ją ar padėti tai padaryti Pakistanui). Tačiau ji žuvo keistomis aplinkybėmis, ir valdžia pateko į silpnų vadovų rankas.
Antra versija – Amerika sąmoningai destabilizuoja Pakistaną; po to, kai jau destabilizavo Iraką, Iraną ir Afganistaną, taip kurdama „nestabilumo juostą“. Afganistane situacija artėja prie kritinės – tarptautinės pastangos stabilizuoti šalį ir padaryti ją liberalią bei demokratinę žlunga. Užsienio ekspertų – tų, kurie mato situaciją, kokia ji yra, – manymu, NATO pasitraukimas ir pilietinio karo atsinaujinimas būtų visiška katastrofa, bet tai neįsivaizduojama. Tačiau tam tikra mažesnio masto katastrofa, kokia tiksliai – neaišku, jiems atrodo neišvengiama. Šiame kontekste reikėtų prisiminti, kad operaciją Afganistane Amerika pradėjo po 9/11 įvykių, kurių aplinkybės kelia pasaulio bendruomenei (tiek tarptautinių santykių specialistams, tiek žurnalistams, tiek paprastiems JAV ir kitų šalių gyventojams) vis daugiau klausimų dėl to, kas už jų galėjo stovėti ir kokie buvo tikrieji motyvai. Savo ruožtu Irane prieš kurį laiką įvyko kruvinas išpuolis prieš Islamo revoliucijos sergėtojus, ir Teheranas apkaltino jo organizavimu Ameriką. Taip pat šiuo atveju galima prisiminti ir prezidentinių rinkimų metu Irane vykusius neramumus, prie kurių irgi gali būti prisidėjusios Jungtinės Valstijos – jų vienareikšmiškai netenkina dabartinė Irano valdžia.
Tačiau ką Amerikai duoda tokios nestabilumo juostos sukūrimas? Pagal taip vadinamą valdomo (žinoma, tik iš dalies, nes visų šalutinių pasekmių sukontroliuoti neįmanoma) geopolitinio chaoso koncepciją, faktinė nestabilumo juosta nuo Irako iki Pakistano neabejotinai sukurs daugybę problemų tokiems JAV geopolitiniams konkurentams ir kylančioms galioms kaip Rusija, Kinija, Indija (trumpai sakant, didesnei daliai BRIK – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija – šalių) ir Iranas. Tuo pat metu, turėdama karius Afganistane, Amerika galės iš vidaus nulemti situaciją sau naudinga linkme.
Vadovaujantis šia logika, Musharraf greičiausiai buvo nušalintas nuo valdžios su amerikiečių pritarimu todėl, kad nenorėjo dalyvauti jų plano įgyvendinime. B. Bhutto, kuri neabejotinai irgi tam pasipriešintų, pasisekė dar mažiau. Kai šios dvi rimtos politinės figūros buvo nustumtos į šalį, kelias į šalies destabilizaciją tapo atviras. Dabartinė Pakistano valdžia lyg bando kovoti su talibais Waziristane, kad sukurtų stabilumo įvaizdį, bet reali situacija blogėja, talibai darosi vis agresyvesni. Tuo pat metu JAV permeta į Afganistaną vis daugiau karinių pajėgų.
Vertinant bendrai situaciją, tikėtina, kad JAV neatsisako principinės Pakistano destabilizavimo nuostatos. Antra vertus, su šia versija yra kelios problemos. Ar šiandieninė krizinė Amerika yra pasiruošusi dalyvavimui tokiame chaose (ar tai supras jos piliečiai, kurie jau reiškia nepasitenkinimą dėl žūstančių JAV karių Afganistane)? Ir antra – Pakistanas yra branduolinė valstybė, o jeigu prasidėtų chaosas, didelė tikimybė, kad branduolinis ginklas gali patekti į Talibano (o po to ir Al-Qaeda) rankas, ko Amerika bijo labiausiai. Pakistano vidaus reikalų ministras Rehman Malik bando aiškinti, kad šiuo atveju jokio pavojaus nėra, tačiau reali situacija verčia manyti kitaip.
Tam, kad chaoso metu šalyje – kritiškai nestabiliame Pakistane – branduolinis ginklas nepatektų į talibų („religinių teroristų“) rankas, reikia perimti jo kontrolę į savo rankas. Toks pretekstas tarptautinei bendruomenei atrodytų rimtas ir visi sekantys JAV veiksmai Pakistano atžvilgiu taptų pateisinami.
Jeigu toks planas, tai kur jo ribos? Ar Amerika apsvarstė „išėjimo strategiją“ (exit strategy) ir kaštus – kiek jai teks sumokėti? Afganistano ir Irako atvejai parodė, kad amerikiečiai vadovaujasi principu – chaosą reikia valdyti iš vidaus, o ne pasitraukti iš jo. Su kaštais lyg ir sudėtingiau, tačiau reikėtų pažymėti, kad JAV karinis biudžetas didėja; be to, jeigu kalba eina apie nacionalinį saugumą, argi kaina tokia svarbi? Amerika jau keletą kartų sugebėjo įveikti krizę ir praturtėti didelių karų (WWI ir WWII) dėka – kodėl dabar turėtų būti kitaip?
Pranas Milošius
