Neseniai įvykdytos intervencijos iš išorės drastiškai nepakeitė nei vienos grupės pozicijų. JAV vadovaujamos koalicijos smūgiai iš oro neatnešė strateginių pokyčių, o Rusijos karinės operacijos tik dar labiau komplikavo situaciją. Vis tik tai tikrai nesumažina išorės intervencijų reikšmės. Rusijos kariniai veiksmai Sirijoje konfliktą transformavo į geopolitinę konfrontaciją tarp Rusijos ir JAV. Dabar belieka tikėtis, kad šių dviejų pasaulinių galių vadovai neleis kariniam konfliktui įsižiebti tarp jų pačių, rašo Sergejus Aleksašenka (the Brookings Institution; www.businessinsider.com).
Trys pagrindiniai žaidėjai
Sirijos situacijos analizę būtų klaidinga apriboti tik dviejų supergalių santykiais. Reikia nepamiršti ir trečiojo labai svarbaus išorės žaidėjo – Irano. Tam, kad kompensuotų savo kur kas silpnesnę kariuomenų, Iranas savo tikslų Sirijoje siekia pasitelkdamas finansus. Pasiekęs susitarimą su Vakarais dėl branduolinės programos, Teheranas dabar sieks sustiprinti savo pozicijas regione.
Vertinant visų trijų veikėjų taktinius, bendrus ir strateginius interesus, išryškėja kelios išvados. Pirma, Jungtinės Valstijos Sirijoje turi mažiausiai interesų. Pagrindinis iš jų – sustabdyti Islamo valstybę. Tačiau „pasaulio policininkas“ nesirūpina tuo, kas nutiks Sirijai po B. al-Assado – ji toliau gali egzistuoti kaip vientisa valstybė, bet gali ir būti suskaldyta į kelis komponentus, kurių dalies nevaldys šalies vyriausybė. Antra, visi trys veikėjai – JAV, Rusija ir Iranas – turi svarbų bendrą interesą – tai Islamo valstybės suvaldymas arba eliminavimas. Taigi, teoriškai, trys galios galėtų suformuoti sąjungą. Tiesa, reali tokio žingsnio tikimybė labai maža. Alternatyva – dvišalės sąjungos, kai trečioji šalis iš karto taptų jų oponentu.
Sąjungininkų pasirinkimas
Tai gali skambėti neįtikėtinai, tačiau silpniausias partneris šiame galios trikampyje yra Jungtinės Valstijos. Dėl to, kad jai priklausė dominanto pozicija pasaulyje pastaruosius 70 metų, JAV prarado gebėjimą kurti politines sąjungas, paremtas lygiavertėmis partnerystėmis, ir atsižvelgti į partnerių interesus. Ir tais atvejais, kai sąjungos sudaromos su valstybėmis, kurių principai, vertybės ir interesai labai skiriasi nuo JAV, būna tikrai sudėtinga bendradarbiauti.
JAV nuomonė dėl Sirijos reiškia, jog mažai tikėtina jos sąjunga su Rusija. Tuo metu, kai Vašingtonas tikisi B. al-Assadą išversti iš posto, Rusija tokį politinio lyderio pakeitimą supranta kaip nepriimtiną tarptautinės tvarkos pažeidimą. Šis požiūrių skirtumas ir Vladimiro Putino politinės strategijos Ukrainoje yra pagrindinė nesutarimų tarp JAV ir Rusijos ašis.
Iš kitos pusės, JAV ir Irano santykiuose – 40 metų trunkanti prastų diplomatinių santykių istorija. Juos pagerinti reikės daug laiko, tad įsisenėjęs abipusis nepasitikėjimas užkerta beveik visus kelius prasmingam dialogui dėl Sirijos. Jei Sirija išliks nepadalyta, yra tikėtina, kad Iranas neprieštaraus JAV pastangoms pakeisti B. al-Assadą. Jo įpėdiniu galėtų taptų generolas, turintis dar geresnius santykius su Irano lyderiais, ir galintis Siriją priartinti prie Irano.
Taigi, Rusijos-Irano sąjunga, kuri de facto jau formuojasi, atrodo kaip stabiliausias ir ilgiausiai išsilaikyti galintis variantas. Nors abi šalys nelabai viena kita pasitiki, jie turi pakankamai bendrų interesų, jog rinktųsi tapti partneriais, o ne priešininkais.
Šių šalių strateginiai interesai nėra tokie patys, tačiau jie ir neprieštarauja vienas kitam. Skaičiuojant kartu jų karinę galią ir finansinius resursus, jų pakaktų sustiprinti B. al-Assado galią net tuo atveju, jei opozicija nebūtų pilnai nugalėta. Ir nors jie nepajėgtų visiškai suvaldyti Islamo valstybės, jie galėtų sumažinti jos įtaką ir užimtas teritorijas.
Beprasidedanti draugystė
Nors Rusija Sirijoje turi strateginių interesų, šalis taip pat neplanuoja Viduriniuosiuose Rytuose kariuomenę laikyti ilgą laiką. Prezidentas V. Putinas be abejonės Rusiją įsivaizduoja kaip pasaulinę supergalią, turinčią didelės įtakos regione, tačiau Maskva negali Vidurio Rytų valstybėms pasiūlyti reikšmingos ekonominės pagalbos, o jos minkštoji galia - per silpna pritraukti nuolatinius sąjungininkus. Šiuo atveju Rusijos strateginiai interesai turi aiškias ribas: Maskva turi palaikyti gerus santykius su Sirijos valdžia tam, kad išlaikytų savo jūrų bazę Tartuso mieste ir išliktų pagrindiniu ginklų tiekėju.
Nei vienas iš šių tikslų nesikerta su Irano interesais. Rusijos-Irano sąjunga paskatintų didinti Irano ginklų pirkimus iš Rusijos. Tuo pat metu Rusija turėtų pripažinti Irano norą išlaikyti Siriją įtakos zonoje. Be to, šiitų Irano-Irako-Sirijos skydas galėtų apsaugoti Rusiją nuo sunitų pagalbos Šiaurės Kaukazo musulmonams sukilėliams.
Tokia sąjunga Iraną tikrai galėtų paversti regione dominuojančia galia. Tai leistų ne tik kontroliuoti angliavandenilio resursus, bet ir atidaryti naujus transporto maršrutus, leidžiančius šaliai turėti nuolatinę prieigą prie Viduržiemio jūros.
Visa tai leistų dramatiškai pakeisti situaciją Viduriniuose Rytuose.
Jungtinių Amerikos Valstijų korta
Jungtinės Valstijos negali sutrukdyti aukščiau aprašytam scenarijui jėga, jei nepakeis savo vykdomos politikos. Labai mažai analitikų tiki, kad JAV ryšis Sirijoje vykdyti didelę karinę operaciją (kurioje, tarkime, dalyvautų 100 tūkst. karių) ar rizikuos dėl Sirijos įsitraukti į branduolinį karą su Rusija. Rusijos-Irano(-Irako) sąjunga įgalintų Sirijos rėžimo armiją padidinti turimą šalies kontrolę ir taip suduoti rimtą smūgį Vakarų koalicijai ir jos kovai su Islamo valstybe.
Kol kas Baltieji rūmai susilaiko nuo bet kokių rimtų veiksmų Sirijoje ir tarsi leidžia Rusijai paragauti karčių jos pačios vykdomų politikų vaisių. Tikėtina, kad netrukus Rusija susidurs su tuo, su kuo Sovietų Sąjunga susidūrė Afganistane – dideliu priešlėktuvinių raketų paplitimu. Tuomet Rusijos karinės misijos Sirijoje kaina ženkliai išaugtų.
Bet tai nepakeis nei Rusijos, nei Irano strateginių interesų Sirijoje. Taip pat ir JAV „palaukime ir pamatysime“ politika nepadės šaliai suformuluoti aiškių strateginių interesų ir tikslų Sirijoje. Nes vis tik nėra įmanoma suformuluoti strategiją neegzistuojančiam tikslui pasiekti.
