Rusija yra tradicinių ir netradicinių karų specialistė. Prie tradicinių karų galima būtų priskirti Čečėnijos karus ir pernykštį karinį konfliktą su Gruzija. Netradicinių karų sąrašas yra kiek platesnis. Tai ir bendras plataus masto informacinis ir propagandinis karas, tai ir jau tampantis tradiciniu „dujų karas“ su Ukraina, tai ir pats naujausias „pieno karas“ su Baltarusija.
Nei vienas iš šių karų nėra atsitiktinis, kiekvieno jo priežastis – silpnėjanti Rusijos įtaka posovietinėje erdvėje. Maskva bando išsaugoti šią jai labai svarbią ir brangią įtaką drastiškais metodais, tačiau neretai tik dar labiau atstumia nuo savęs buvusias sovietines respublikas.
Ilgą laiką atrodė, jog Baltarusija yra vienintelė tikra Rusijos sąjungininkė. Maskvai labai imponavo Minsko pozicija, jo savotiška priklausomybė nuo Kremliaus. Šiltus Rusijos ir Baltarusijos santykius formavo galybė neoficialių, niekur nesurašytų, bet abipusiai suprantamų „susitarimų“.
Maskva palaikė autoritarinį Aleksandro Lukašenkos režimą, šelpė iš esmės vis dar sovietinę Baltarusijos ekonomiką mainais už tai, jog Minskas sutiko žaisti nostalgišką žaidimą, kurti kartu su Rusija mitinę Sąjunginę valstybę (naujos Sovietų Sąjungos fantomą). Tačiau visos pasakos ankščiau ar vėliau baigiasi. Dabar mes stebim Rusijos ir Baltarusijos pasakos pabaigą.
Įsivyravęs „pieno karas“, kurį lydėjo skambūs pareiškimai iš abejų pusių, yra tik vienas iš esminių pašlijusių abejų valstybių santykių momentų. Galima buvo stebėti, kaip Maskva, visiškai pasitikinti savo jėgomis, bando padaryti spaudimą Baltarusijai, palaužti jos, o pirmiausiai – jos lyderio, įnoringumą.
Iš pradžių Rusija atsisakė suteikti Minskui kreditą, o po to bandė suteikti šį kreditą ne doleriais, kaip prašė Baltarusija, o rubliais. Gavęs tokį pasiūlymą Minskas įsižeidė, o kartu ir parodė, ką mano apie Rusijos pinigą, kuris jau seniai turėjo tapti „bendra Sąjunginės valstybės valiuta“. Nesušvelnino situacijos ir pareiškimai iš Maskvos – tai, jog Baltarusijos ekonomika greitai žlugs, tai, jog „kažkam matyt nusibodo būti Baltarusijos prezidentu“.
Maskvą šioje situacijoje irgi galima suprasti. Kaip buvo taikliai pastebėta, Baltarusija ilgą laiką faktiškai mulkino Rusiją, žodžiais pritardama visiems skambiems pareiškimams apie bendrą valstybę, tačiau realiai mažai ką darydama, kad šie pareiškimai virstų realybe.
Ko gero, paskutiniu lašu, perpildžiusiu Kremliaus kantrybės taurę, tapo taip ir neišpildytas A. Lukašenkos pažadas pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Ilgainiui tapo aišku, jog Baltarusija nesiruošia to daryti. Tokia „išdavystė“ įsiutino Rusiją.
Reikėtų pažymėti, jog Maskvos spaudimas neliko be atsako. Minskas nusprendė gilinti konfrontaciją – jo atstovai neatvyko į svarbų Sutarties dėl kolektyvinio saugumo organizacijos (rusiškas „atsakas NATO“) forumą Maskvoje. Tai yra dar vienas atviras įžeidimas Kremliui.
Baltarusijos drąsą šioje situacijoje lemia keletas veiksnių. Pirma, jos autoritarinio vadovo A. Lukašenkos ambicijos. Galima pastebėti, jog net šiltų santykių su Maskva laikotarpiu jis į kiekvieną Kremliaus bandymą daryti spaudimą keldavo triukšmą dėl „pavojaus šalies suverenumui“ ir grasino pradėti ieškoti partnerių ir draugų susivienijusioje Europoje.
Žinoma, tokius grasinimus Maskva ilgą laiką visiškai pagrįstai vertino skeptiškai, nes Vakarų pasaulis vienareikšmiškai vertino Baltarusijos režimą kaip diktatorišką ir atrodė, jog kelias į Europą A. Lukašenkai ir jo komandai uždarytas amžiams. Tačiau šiandien galima konstatuoti, jog Europos Sąjungos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiui yra kiek sušvelnėjusi (ypač po praeitų metų A. Lukašenkos geros valios gesto, kai į laisvę iš kalėjimo buvo paleisti keli politiniai kaliniai). Šalis, kartu su keliomis kitomis posovietinėmis respublikomis, pakviesta dalyvauti ES Rytų partnerystės programoje, o tai reiškia, jog Minsko grasinimas perorientuoti savo politiką Europos kryptimi įgauna realius kontūrus.
Galima Baltarusijos „europeizacija“ yra šansas ir Lietuvai pabandyti sustiprinti siekiamas „regiono lyderės“ pozicijas. Dabar tam yra visos galimybės (na, gal, išskyrus finansines). Norisi tikėtis, kad neatsitiktinai birželio 26 d. Baltarusijoje su oficialiu vizitu svečiavosi mūsų ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Bet kurio atveju, Lietuvos patirtis galėtų turėti teigiamą įtaką Rytų partnerystės projekto sėkmei.
Tačiau europinis A. Lukašenkos režimo legetimizavimas negali nekelti ir apmaudo. Toks režimo pripažinimas automatiškai atitraukia dėmesį nuo Baltarusijos opozicijos, kuri turi stiprią kitokios – europinės – Baltarusijos viziją. Šioje vizijoje mūsų kaimynė yra valstybė su savo unikalia istorija, kultūra, kalba, o ne gilios, užsitęsusios posovietinės traumos kamuojama šalis.
Viktor Denisenko
