REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po sėkmingos Ukrainos kontratakos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pirmą kartą per 22-ejus jo valdymo metus, susidūrė su elito prieštaravimais dėl strateginių karo sprendimų ir jo baigties. Pradėjęs šį karą ne tik be jokių vidinių diskusijų, bet ir net neinformavęs svarbiausių veikėjų, V. Putinas prisiėmė didelę politinę riziką, rašo „Foreign Policy“.

Po sėkmingos Ukrainos kontratakos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pirmą kartą per 22-ejus jo valdymo metus, susidūrė su elito prieštaravimais dėl strateginių karo sprendimų ir jo baigties. Pradėjęs šį karą ne tik be jokių vidinių diskusijų, bet ir net neinformavęs svarbiausių veikėjų, V. Putinas prisiėmė didelę politinę riziką, rašo „Foreign Policy“.

REKLAMA

Jeigu karas būtų sėkmingas, toks lošimas būtų pasiteisinęs, bet šiandien, Ukrainai vykdant aršią kontrataką, o Rusijai traukiantis, abejonių dėl V. Putino veiksmų vis daugėja. Atsirado net baimių, kad Rusija gali pralaimėti. Jeigu prezidentas nesugebės įtikinti elito, kad jis vis dar yra stiprus lyderis su aiškia vizija savo šaliai, nežinomybė taps svarbia politine rizika V. Putino režimui.

Dalis Rusijos elito – pačių galingiausių, ambicingiausių ir įtakingiausių šalies žaidėjų – laiko šį karą katastrofa. Tačiau beveik visi elito nariai ne tik pritaria V. Putino politiniams motyvams, bet ir supranta susidariusią situaciją bei karo pradėjimo priežastis.

REKLAMA
REKLAMA

Rusijos politinė dauguma išlieka stipriai antivakarietiška bei antiliberali: ji nelaiko Ukrainos visateise valstybe ir svajoja atkeršyti už neva 30 metų trukusią Vakarų aroganciją. Dauguma tiki, kad Rusija neturi kito pasirinkimo, tik imtis pražūtingų veiksmų, kurie sugriautų dabartinę sistemą – taip ją būtų galima atstatyti istoriškai teisingomis aplinkybėmis. Paprastai tariant, karas gal ir yra tikra katastrofa, bet jis yra pateisinamas ir suprantamas.

REKLAMA

Todėl pirmosiomis karo savaitėmis elitas palaikė V. Putiną. Paklusnumą rodė net ir sisteminiai liberalai bei technokratai, kurie į V. Putino sprendimą žiūrėjo su baime ir neviltimi. Dauguma dėl šio geopolitinio košmaro kaltino ne V. Putiną, o Vakarus.

Pirmaisiais karo etapais (maždaug iki balandžio mėnesio), daugelis tikėjosi, kad karas greitai baigsis, o jo rezultatas, žinoma, bus Rusijos pergalė. Ja būtų laikoma tiek taikos sutartis su Ukraina, tiek visiškas šios šalies sutriuškinimas. Rusijos neišvengiama pergale buvo suabejojama tik kalbant apie karo išlaidas ir trukmę. Jau pavasario pabaigoje buvo suvokta, kad konfliktas gali užsitęsti net ir kelerius metus: iš esmės, Rusija negalės pralaimėti tik todėl, kad Ukraina nesugebės laimėti.

REKLAMA
REKLAMA

Ar sugebės? Rugsėjo mėnesį daug kas pasikeitė. Ukrainos netikėta ir sėkminga kontrataka – pirmoji nuo karo pradžios – sukėlė rimtą Rusijos elito susirūpinimą bei baimę. Labiausiai jų neramino klausimas: „Ar Rusija išties gali pralaimėti?“ Svarbu tai, kad šios abejonės kyla ne kiek dėl Rusijos armijos pajėgumų ar jos karinės galios (nors tai irgi turėtų kelti klausimų), bet dėl V. Putino gebėjimo kontroliuoti situaciją.

Abejonių vis daugėja. Kartu daugėja ir neatsakytų klausimų. Ar Rusija aneksuos okupuotas teritorijas? Ar jose bus surengti referendumai dėl prisijungimo prie Rusijos, ir jeigu taip, kada? Kur Maskva ras darbuotojų, kurie galėtų tarnauti viešose administracijose? Ar Kremlius skelbs oficialią visuotinę mobilizaciją? Šie klausimai kyla net ir šiandien, tačiau V. Putinas tyli. Jis iki šiol yra tepasakęs tik tai, kad viskas vyksta pagal planą ir, kad „visi specialiosios operacijos tikslai bus pasiekti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Panašu, kad tai vieninteliai atsakymai, kuriuos elitas buvo nusipelnęs išgirsti. Rusijos informacinė erdvė – nuo opozicinės žiniasklaidos iki sistemai priklausančių organizacijų – yra pilna gandų, nutekintų duomenų ir prielaidų, tariamai, sklindančių iš Kremliaus. Tačiau visi šie pranešimai neatrodo įtikinamai ir nė vienas jų dar nėra išsipildęs.

V. Putino nenoras pasiaiškinti, atskleisti savo planų ir ketinimų ar aptarti kylančių klausimų bei baimių yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jo lyderystė silpsta. Atiduoti savo likimą į politinio lyderio, kuris yra stiprus žmogus, sugebantis atsilaikyti geopolitinių iššūkių akivaizdoje, rankas, yra viena.

REKLAMA

Visai kas kita yra būti visiškai priklausomam nuo politiko, kuris akivaizdžiai pralaimi, tačiau vis tiek atkakliai vengia bet ką paaiškinti. V. Putinas nesugebėjo pasakyti savo kasmetinio kreipimosi į Federalinę asamblėją – pavasarį vykstančio abiejų parlamento rūmų susitikimo. Neribotam laikui atidėta ir jo „Tiesioginė linija“ (klausimų ir atsakymų šou su paprastais rusais, kurį planuojama surengti šią vasarą). Jis nuolat vengia bet kokių temų, susijusių su situacija fronte.

Jis pradėjo šį karą vienas, vienas jis jį ir kariauja, nepalikdamas elitui kito pasirinkimo, tik aklai sekti ir pasitikėti slaptais V. Putino svarstymais su saujele neviešų asmenų, taip pat izoliuotų, kaip ir pats prezidentas.

REKLAMA

Per rugsėjį ilgą laiką keltas klausimas: „Kaip mes laimėsime šį karą?” Virto klausimu: „Kaip mes išvengsime pralaimėjimo?“ Problema ta, kad pradinis V. Putino planas – laimėti karą išsekinant Ukrainos kariuomenę, iš lėto prisijungti dalį jos teritorijų, o likusias subombarduoti ir tiesiog laukti, kol ji pasiduos – nustojo būti realistiškas, kai Ukraina pradėjo savo kontrataką.

Iki šiol V. Putinas viešai apie kontrataką užsiminė tik du kartus. Liepą, komentuodamas galimą Ukrainos atsaką, V. Putinas sakė: „Tegul pabando... Visi turėtų žinoti, kad mes dar nepradėjome nieko rimto.“ O praeitą savaitę jis sakė, kad Rusijos „suvaržytas atsakas“ į Ukrainos „teroristines atakas“ netruks amžinai, pridurdamas: „Neseniai Rusijos karinės pajėgos sudavė pora jautrių smūgių į tą vietą. Pavadinkime juos įspėjamaisiais šūviais. Jei situacija ir toliau bus tokia, mūsų atsakas bus daug stipresnis.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau šie pasisakymai neatskleidžia, kaip Rusija ketina išvengti karo pralaimėjimo. Daugelis dabar spekuliuoja, kad Rusija turi tik du pasirinkimus: imtis branduolinių grasinimų (smogti Vakarams arba panaudoti taktinius branduolinius ginklus Ukrainoje) arba skelbti visuotinę mobilizaciją. Mažai tikėtina, kad V. Putinas imsis antrojo sprendimo, o pirmasis sukeltų pasaulinę krizę.

Rugsėjo 21 dieną V. Putinas paskelbė dalinę mobilizaciją, kuri reiškia, kad į karinę tarnybą bus šaukiami rezervo kariai. Tai gali paliesti apie 300 tūkst. asmenų visoje Rusijoje.

Būtų klaidinga manyti, kad oficiali Rusijos vadovybė žino apie V. Putino planus ir ketinimus. Kiekvienas, kuris remiasi vidaus šaltinių ar įvairių Kremliaus nutekėjimų informacija, nesuvokia, kad šios nuomonės neatspindi tikrųjų V. Putino pažiūrų. Tai tik pasiūlymai tų, kurie dirba šalia jo.

REKLAMA

Šie vidaus šaltiniai gali tik spėti, nujausti, interpretuoti ar pasikliauti pasenusiomis instrukcijomis. Labai aiškus to pavyzdys yra Kremliaus ketinimai surengti referendumus okupuotose Ukrainos teritorijose. Apibendrinant įvairius informacijos nutekėjimus ir pokalbius su mano šaltiniais, atrodo, kad prezidento administracija, remdamasi birželio mėnesio prielaidomis, rugpjūčio pabaigoje planavo iki rugsėjo mėnesio kontroliuoti didžiąsias Luhansko ir Donecko regionų dalis – tas, kurias Kremlius invazijos išvakarėse pripažino kaip nepriklausomas valstybes. Todėl jie planavo balsavimus surengti būtent ten.

Tačiau pirmosiomis rugsėjo dienomis pasidarė skausmingai akivaizdu, kad tokia politinė dienotvarkė prieštarauja realiai situacijai mūšio lauke, o karinių tikslų vykdymas gerokai vėluoja. Galiausiai, visi planai paskutinę akimirką buvo sustabdyti, likus vos kelioms dienoms iki numatytos referendumo datos (rugsėjo 11 d.).

REKLAMA

Galios vertikalė niekaip nesugeba veikti nuosekliai: kol vidaus politikos prižiūrėtojai, atsakingi už referendumus, yra pasirengę pradėti ruoštis balsavimams, kariuomenė nesugeba užtikrinti fizinės teritorijų kontrolės, o fronto linija toliau juda. FSB nepritarė referendumams dėl pavojaus saugumui. Kiekviena oficiali institucija turi savo dienotvarkę ir politinius prioritetus, kurie dažnai prieštarauja kitų institucijų arba bendriems karinės operacijos tikslams. Panašu, kad V. Putinui nepavyksta jų suvienodinti.

Karinės nesėkmės ir su jomis susijusi nežinomybė bei baimė, kad Rusija gali pralaimėti šį karą, provokuoja įvairius vidinius ginčus. Dabartinė sudėtinga situacija fronte tik pagilino susiskaldymą tarp dviejų didelių grupių. Pirmoji gali būti apibūdinta kaip „leiskite V. Putinui daryti tai, kas jam atrodo būtina“, o antroji – „atėjo laikas kažką daryti, kadangi Kremlius nesugeba tinkamai reaguoti“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmąją grupę sudaro technokratai, prezidento administracijos vyresnieji pareigūnai, ministrai ir centrinis bankas. Jie visi stengiasi sutelkti dėmesį į savo „taikias“ darbotvarkes ir gali tik stebėti karinės padėties raidą, negalėdami jos paveikti. Kai kurie siekia politinių dividendų (pavyzdžiui, pirmasis štabo viršininko pavaduotojas Sergejus Kirijenka). Kiti (ministras pirmininkas Michailas Mišustinas ir centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina) susitelkia tik į savo tiesiogines pareigas ir ignoruoja karo baisumus. Jie yra pasyvūs ir darbštūs.

Antroji grupė, kurios nusivylimas gali priversti ją imtis veiksmų, yra daug labiau matoma ir girdima. Ją sudaro visiškai kitokie žaidėjai, įskaitant ir tuos, kurie turi tiesioginių ryšių su kariuomene (ginkluotomis pajėgomis, saugumo tarnybomis, nacionaline gvardija, Čečėnų lyderio Ramzano Kadyrovo pajėgomis ir milijardieriaus Jevgenijaus Prigožino samdiniais), ir valdančiąja „Vieningosios Rusijos“ partija. Į šią grupę patenka ir valdžioje esanti opozicija (komunistai, liberalūs demokratai, ir „Teisinga Rusija – už tiesą“), ir įvairūs visuomenės veikėjai iš dominuojančios konservatorių stovyklos.

REKLAMA

Visi iš jų arba maldauja V. Putino kuo greičiau sutriuškinti Ukrainos kariuomenę, arba ruošiasi veikti patys. Tarp pastarųjų: čečėnų lyderis R. Kadyrovas, kuris ragino pradėti savarankišką mobilizaciją, arba milijardierius J. Prigožinas, kuris į mūšio lauką kviečia kalinius. Ši elito dalis atkakliai perša savo politines idėjas, siekdami užpildyti pasiūlymų, kaip būtų galima laimėti karą, vakuumą, kurį palieka V. Putinas.

Įvairios nesėkmės sukėlė karą palaikančių aktyvistų ir tinklaraštinikų pasipiktinimą. Kai Rusija prarado svarbios Charkivo regiono dalies kontrolę, socialiniuose tinkluose pasipylė šūkiai: „Rusija pralaimi“, „Tai – tragedija!“ ir „Kur yra Putinas?“ Atsirado ir raginimų ne tik kuo skubiau šaukti visuotinę mobilizaciją, bet ir atlikti tyrimą dėl gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir Generalinio štabo veiklos.

REKLAMA

Ši stovykla yra strategiškai ištikima ir ideologiškai artima valdžiai ir ji neturi didelės politinės įtakos piliečių nuomonei. Ji neturi jokios struktūros ar politinės organizacijos ir, iš pirmo žvilgsnio, yra nepavojinga Kremliui. Tačiau dabartinėje situacijoje, ši grupė tapo ypač pavojinga, kadangi ji gali paveikti elito nuotaikas, atkreipti dėmesį į realią padėtį ir kurstyti baimę, kad Rusija gali pralaimėti. O panika plinta labai greitai.

Net 21-erius metus V. Putinas buvo labai patogus lyderis Rusijos valdančiajam elitui: jo populiarumas užtikrino politinį stabilumą ir nuspėjamumą, o jo nenoras imtis reformų išsaugojo nusistovėjusį status quo. Nors aukštas jo reitingas apsaugo jį nuo politinės destabilizacijos, jis staiga tapo naikintoju ir šalies, su labai neaiškia ateitimi, vadovu.

REKLAMA
REKLAMA

Bet neapsigaukite. Kylančios nuotaikos nėra antiputiniškos. Dabartinė politinė situacija reikalauja ryžtingo, drąsaus, gerai informuoto, kompetentingo ir stipraus žmogaus. Deja, pastaruoju metu kyla abejonių, ar V. Putinas išties pasižymi paskutinėmis dvi savybėmis. Jie nori lyderio, kuris galėtų vesti, susidoroti su iššūkiais, prireikus mobilizuoti tautą ir suteikti vilties dėl geresnės ateities. Elitas nori, kad į valdžią sugrįžtų senasis V. Putinas – pasišventęs politinis lyderis, suprantantis realybę ir savo aplinką – tačiau jie nebežino, ar jis vis dar egzistuoja. Rizikos, kad įvyks sukilimas prieš V. Putiną, nėra, kadangi vis dar neatsiranda jokia jo alternatyva. O ir elitas baiminasi slaptųjų tarnybų ir V. Putino visagalystės.

Tačiau didėjanti nežinomybė, nervingumas ir baimė, kad Rusija gali pralaimėti karą, pastūmės prieš savo priešus veikti savarankiškiau ir drąsiau. Putino gęstanti politinė žvaigždė yra didžiausias pavojus režimui, keliantis daug didesnę riziką nei bet kokia galima opozicija ar masiniai protestai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų