Pirma, jie pastebėjo, kad ji reguliariai praleidžia naujas Rusijos patriotizmo pamokas, kurios buvo tik ką tik įtrauktos į nacionalinę mokymo programą. Tada jie pastebėjo, kad jos susirašinėjimų programėlės „WhatsApp“ profilio nuotrauka papuošta proukrainietiška simbolika, rašo „Financial Times“.
Varja buvo puiki mokinė, todėl jos motina, matematikė Elena Žoliker, į tai nekreipė dėmesio, kol vieną spalio rytą sulaukė netikėto skambučio iš mokyklos – jos dukra buvo sulaikyta policijos.
Sutrikusi Elena greitai įšoko į automobilį ir išvažiavo ieškoti savo dukros. Vaiko sulaikymas atrodė kaip visiška nesąmonė. „Atrodė, tarsi būčiau patekusi į kažkokią alternatyvią realybę, – prisiminė Elena. – Tarsi visi šio pasaulio kampelio gyventojai būtų staiga išprotėję“.
Tačiau patriotinis pasipiktinimas, dėl kurio Varjos mokytojai įskundė ją policijai, nėra kažkas neįprasto. Nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, Rusijoje padaugėjo panašių skundimo atvejų.
Valdžios institucijoms visoje šalyje yra įskundžiami žmonės, kurie privačiai arba uždaroje aplinkoje išreiškė prieštaringą požiūrį. Mokytojai pranešė apie mokinius, studentai informavo apie profesorius ir kurso draugus, skundų yra pateikę kaimynai, kolegos ir net šeimos nariai.
Nors informavimas vis dar išlieka pakankamai retas reiškinys (todėl jis nesusilaukė tiek žiniasklaidos dėmesio), kitų skundimas tampa įprastu dalyku. Tai skatina Kremliaus ir propagandos įstaigų raginimai medžioti „išdavikus“ ir „sabotuotojus“.
Praėjus dviem savaitėms nuo invazijos pradžios, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Rusijos žmonėms pareiškė, kad jie „visada sugebės atskirti tikrus patriotus nuo padugnių ir išdavikų, kurie bus paprasčiausiai išspjauti... ant žemės“.
„Esu įsitikinęs, kad toks natūralus ir būtinas visuomenės apsivalymas tik sustiprins mūsų šalį“, – pridūrė V. Putinas.
Kaip sakė „Carnegie“ tarptautinio taikos fondo vyresnysis bendradarbis Andrejus Kolesnikovas, pasmerkimas sukuria „visišką abipusį įtarumą, visišką nepasitikėjimą“. Tai žymi „totalitarinių instinktų“ atgimimą Rusijos visuomenėje, tikino jis: „Žmonės pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip elgėsi Josifo Stalino laikais“.
Skundimas buvo įprasta Sovietų Sąjungos praktika. Iš pradžių tai buvo priemonė kontrrevoliucinėms idėjoms išnaikinti, kuri netrukus išsivystė į plačiai paplitusią savikontrolės sistemą, kuri pasiekė aukščiausią savo tašką valdant J. Stalinui.
Didelė dalis gyventojų tapo aktyviais režimo palaikymo dalyviais. Sergejus Dovlatovas, rusų autorius, vėliau tai apibendrino dažnai cituota fraze: „Mes nepailstamai kaltiname draugą Staliną, ir, žinoma, dėl pateisinamos priežasties. Ir, vis dėlto, negaliu nepaklausti – kas parašė tuos keturis milijonus pranešimų?“
Nuo invazijos į Ukrainą pradžios informatoriai tapo pagrindiniu Kremliaus paramos ramsčiu ir kontrolės įrankiu. Nutildžius daugumą viešų režimo kritikų, daliai pabėgus iš šalies, įvairūs skundai leidžia valstybei nustatyti įtakos neturinčius eilinius priešininkus“.
Kovo 17 dieną Maskvos metro važiavusį 40-metį vyrą įskundė vienas bendrakeleivis, pamatęs, kad vyras savo mobiliajame telefone žiūrėjo vaizdus, „diskredituojančius kariuomenę“. Vyras buvo sulaikytas po kelių stotelių. Jis buvo nuteistas 14 parų arešto.
Kiek anksčiau šiais metais viena pora, aptarusi karą viename pietinio Krasnodaro restorane, atsidūrė kaukėtų pareigūnų rankose: jie buvo surakinti antrankiais ir parversti ant grindų. Kažkas pranešė policijai apie jų privatų pokalbį.
Valstybinis cenzorius „Roskomnadzor“ pranešė, kad 2022 m. buvo užfiksuota 284 000 piliečių pranešimų, kurių „dauguma buvo susiję su neteisėta internete paskelbta informacija, įskaitant melagystes apie specialiąją karinę operaciją Ukrainoje“. Į šį skaičių nėra įtraukti pranešimai policijai ar saugumo tarnybai FSB.
Rusijos sociologai diskutavo apie galimus informatorių motyvus. Kai kurie jų atkreipia dėmesį į savanaudiškus tikslus: ko nors pasmerkimas gali sudaryti sąlygas pakelti savo socialinį statusą, ypač tiems, kurie yra visuomenės paraštėse.
Tačiau paprastai nėra jokio aiškaus atlygio. Skundimas gali būti būdas „pademonstruoti valstybei ir sau, kieno pusėje tu esi“, – sakė istorikas Sergejus Bondarenko.
Psichologė Marija Potudina teigė, kad tapdami informatoriais žmonės gali pajusti, kad jie saugo savo grupę nuo puolimo ir perima kontrolę bausdami tariamus „išdavikus“.
Varją, kuriai nuo to laiko sukako 11 metų, pasmerkė jos direktorė, V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ vietinio skyriaus pavaduotoja. Atvykus į mokyklą, Elenai buvo parodytas jos dukros įskundimo laiškas. Ten ji rado savo dukrą, apsuptą policijos pareigūno, mokyklos socialinio darbuotojo ir asmens, kuris teigė esantis iš FSB. Jie išvardijo Varjos nusikaltimus: patriotizmo pamokų praleidimas, proukrainietiška profilio nuotrauka, antikarinis komentaras, kurį ji pasakė kalbėdama su kitais vaikais.
Tada jie pasakė, kad mergaitė bus nugabenta į policijos nuovadą.
„Kai Varja tai išgirdo, ją apėmė isterija, – prisiminė Elena. – Ji bandė ištrūkti ir pribėgti prie manęs, bet jie neleido...Vienas iš jų ją sugriebė ir ėmė tempti į automobilį. Kitas užlaužė man ranką. Atrodė, lyg jie būtų sulaikę nusikaltėlius“.
Elena ir jos dukra buvo atvežtos į nuovadą. Elenai nebuvo leista išvykti pasiimti kitos dukters iš mokyklos. Devynerių metų Sonja pirmą kartą turėjo keliauti namo viena viešuoju transportu.
Policijos nuovadoje Eleną ir Varją keturias valandas tardė „minia“ žmonių. „Jie klausinėjo taip, tarsi norėtų iš mūsų kažką išpešti“, – pasakojo Elena. Jie klausė Varjos: „Ką tavo mama tau pasakoja apie Ukrainą?“
Elena baiminosi, kad valdžia nori apkaltinti ją „ginkluotųjų pajėgų diskreditavimu“ arba „melagingos informacijos skleidimu“ apie karą pagal 2022 m. Kremliaus priimtus įstatymus, kuriais prieš karą protestuojantys asmenys yra nuteisiami ilgoms laisvės atėmimo bausmėms.
Kovo mėnesį V. Putinas išplėtė šį įstatymą: jis uždraudė „diskredituoti“ nevalstybines kovotojų grupes, įskaitant privačią samdinių grupuotę „Wagner“, kuri tarptautinės bendruomenės įtariama karo nusikaltimais.
Tokie teisės aktų pakeitimai paskatino skundimų bangą, sakė „OVD-Info“ teisininkė ir analitikė Darja Korolenko. Anksčiau nebuvo galima įskųsti savo kaimyno už tokias smulkmenas kaip ukrainietiškų spalvų kaspinėlius ar namuose esantį taikos simbolį.
Kai kurios vietos valdžios institucijos susirašinėjimo programėlėje „Telegram“ įdiegė įskiepius, kurie leidžia žmonėms informuoti pareigūnus apie pažeidimus automatizuotu ir anoniminiu būdu – jiems tereikia žinute atsiųsti trumpą įvykio aprašymą.
Baimė būti įskųstiems taip išplito, kad susidariusia situacija pradėjo naudotis sukčiai: jie praneša savo aukoms, kad šie buvo apkaltinti išdavyste dėl pinigų siuntimo Ukrainos kariuomenei, ir pasiūlo atidaryti naują banko sąskaitą. Ši afera tapo tokia populiari, kad didžiausias Rusijos bankas „Sberbank“ šį mėnesį apie tai įspėjo savo klientus.
Po Elenos ir Varjos apklausos į šeimos butą nuvyko policija ir vaikų teisių apsaugos pareigūnai.
Jie išnaršė Elenos nešiojamąjį kompiuterį ir daiktus. „Jie nieko nerado... išskyrus mėlynas ir geltonas užuolaidas“, – kalbėjo Elena. Galiausiai jie išėjo.
Elenai palengvėjo, bet ji nerimavo, kas gali nutikti toliau.
13-metė Marija Moskaleva, kilusi iš centrinėje Rusijoje esančios Tulos srities, praėjusį pavasarį dailės pamokoje nupiešė Rusijos ir Ukrainos vėliavas su užrašu „Jokio karo“ ir „Šlovė Ukrainai“. Direktorė iškvietė policiją.
Policijai atlikus kratą jų namuose, Marijos tėvui, kuris mergaitę augina vienas, buvo skirtas namų areštas, nes jis buvo apkaltintas kariuomenės „diskreditavimu“ socialiniuose tinkluose. Marija buvo perkelta į vaikų „socialinės reabilitacijos centrą“.
Pasak šeimos „OVD-Info“ advokato, jai nebuvo leista susisiekti su savo tėvu ar su kuo nors kitu, išskyrus valdžios institucijas. Buvo pateiktas ieškinys visam laikui apriboti vyro tėvystės teises. Paskui jis buvo nuteistas kalėti dvejus metus, bet naktį prieš tai pabėgo iš namų arešto. Pasak teismo spaudos sekretoriaus, jo buvimo vieta šiuo metu nežinoma.
Elena taip pat buvo apkaltinta administraciniu, tiesa, ne baudžiamuoju, nusižengimu – „netinkamu tėvų pareigų atlikimu“, įskaitant „politiniu poveikiu savo vaikams“.
Kaip teigė Elena, socialinės priežiūros centrui buvo pavesta „surengti perauklėjimo planą visai šeimai“. Nuo to laiko juos taip pat atvyksta aplankyti valstybinis psichologas, tačiau tuo metu namuose nebūna nė vieno šeimos nario: Sonjai tuo metu dar vyksta pamokos, o Varja turi užsiėmimų muzikos mokykloje. Psichologas palieka šeimai raštelius ant durų.
Varja ir toliau lanko mokyklą, bet vis dar neina į patriotizmo pamokas. Tačiau jos požiūris į kitas pamokas pasikeitė: „Nebenoriu lankyti pamokų, kurias veda mane įskundusi mokytoja“.
Elenai teko pasikalbėti su dukra, kad tam tikromis temomis viešai kalbėti negalima. „Pasakiau jai: „Gali galvoti, ką nori, bet tik nesakyk to garsiai, kitaip jie tiesiog pradės tave provokuoti“, – kalbėjo Elena, turėdama omenyje mokyklą.
„Maniau, kad mūsų šeimai tai niekada nenutiks, – pridūrė moteris. – Visada maniau, kad vaikai turi reikšti savo nuomonę... Bet dabar turėjau tai padaryti“.
Tačiau Elena žengė ir drąsų žingsnį. Ji į teismą padavė visas su Varjos sulaikymu susijusias valstybines institucijas, įskaitant policiją. Ji nesitiki, kad teismas jai bus palankus, tačiau ji nori, kad kiti sužinotų, kas įvyko: „Tie žmonės elgėsi blogai. Tikiu, kad vieną dieną tai bus prisiminta. Nežinau kodėl, bet tuo tikiu“.
