Daugiau nei tris dešimtmečius Chumas Mey nešioja fizines ir psichologines žaizdas, kurias jam kalėjime sukėlė Kambodžą valdžiusio Raudonųjų khmerų režimo agentai. Jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, sugebėjusių išgyventi liūdnai pagarsėjusiame Tuol Slengo kalėjime, geriau žinomo kodiniu pavadinimu S-21. Šis kalėjimas buvo paverstas tardymo centru, kuriame žmonės buvo kankinami ir žudomi.
Praėjusiais metais Pnempenyje vykusiame teisme Chumas Mey, sėdėdamas už neperšaunamo stiklo, pasauliui papasakojo savo istoriją. Jis buvo pagrindinis liudininkas teisiant minėto kalėjimo vadą Kaingą Gueką Eavą. Jo vadovaujamame kalėjime iš viso buvo kalinami ir nužudyti 17 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų.
Pirmadienį tribunolo sprendimu Kaingas Guekas Eavas buvo nuteistas kalėti 35 metus.
Priverstinis iškeldinimas
1975 metais Chumas Mey, kuris yra kilęs iš Preivengo provincijos, Pnompenyje dirbo mechaniku. Jis buvo vedęs ir turėjo tris vaikus.
Kambodžoje tuo metu tvyrojo suirutė, nes 1970 metais karinį perversmą įvykdę ir valdžioje įsitvirtinę asmenys kovojo su Pol Poto vadovaujamais sukilėliais.
1975 metų balandžio 15 dieną Raudonieji Khmerai užėmė Pnompenį.
„Kai jie atėjo, kiekvienas, įskaitant ir mane, pakėlė baltas vėliavas juos sveikindami; visi džiūgavo“ - karo nusikaltimų tribunole kalbėjo Chumas Mey.
Vos po kelių valandų Raudonųjų khmerų atstovai ėmė vaikščioti nuo durų prie durų ir ragino žmones kuo greičiau evakuotis iš miesto į kaimą. Chumas Mey teigia, kad tie, kurie nepakluso nurodymams, paprasčiausiai buvo nušauti.
Jis pasiėmė savo žmoną ir vaikus bei prisijungė prie masiškai iš miesto traukiančių žmonių. Chumo Mey dviejų metų sūnelis kelionės metu susirgo ir mirė. Vyras buvo priverstas palaidoti vaikelį pakelėje iškastame kape ir judėti toliau.
Vėliau Chumas Mey Raudonųjų khmerų buvo išsiųstas atgal į Pnempenį, kad suremontuotų vieno kooperatyvo siuvamąsias mašinas, kad darbininkai galėtų siūti naujas revoliucines uniformas, juodąsias pižamas.
1978 metų spalio 28 dieną jam ir kitiems darbuotojams buvo pranešta, kad jie yra siunčiami taisyti transporto priemonių, kurios rengiamos puolimui prieš Vietnamą.
Iš tikro Chumas Mey buvo bežengiąs į patį tamsiausią savo gyvenimo periodą. Jis buvo nuvežtas į Tuol Slengo kalėjimą.
Sąmokslininkas
Ten jis buvo įkalintas kameroje, kurios plotas buvo vos apie du kvadratinius metus. Vyrui buvo užrištos akys, jis prirakintas prie grindų.
Chumas Mey teigia, kad jis 12 dienų buvo kankinamas, nes tardytojai norėjo, kad jis prisipažintų šnipinėjęs JAV ir Rusijai.
„Jei neprisipažinsi, aš primušiu tave iki mirties. Privalai pasakyti tiesą, tada tavęs nežudysiu. Jei ne, privalėsiu nužudyti“ - taip Chumui Mey kalbėjo jo tardytojai.
Vyro kūnas nuolatos buvo talžomas iš bambuko padarytomis lazdomis. Kai jis pakėlė rankas, kad apsigintų nuo smūgių, vyrui buvo sulaužyti pirštai. Jo vienos kojos pirštų nagai buvo išrauti replėmis, o kojos supančiotos. Kai jis ir vėl atsisakė prisipažinti, nagai buvo išrauti iš kitos jo kojos pirštų.
Galiausiai Chumas Mey teigia, kad jį nukretė 220 voltų stiprumo elektrošokas.
Kiekvienu atveju vyras prarasdavo sąmonę. Vos tik atsigavęs jis sulaukdavo naujų raginimų prisipažinti. Galiausiai jis teigia sutikęs pripažinti visus kaltinimus, kad tik kankinimai pagaliau liautųsi.
Savo prisipažinime Chumas Mey pareiškė dirbęs CŽV ir visoje Kombodžoje užverbavęs dešimtis agentų.
Jis buvo priverstas įduoti savo pažįstamus – visiškai nekaltus vyrus ir moteris, kurie, kaip mano pats Chumas Mey, vėliau buvo suimti, kankinami ir nužudyti.
„Žmonės, kurie buvo suimti anksčiau, įdavė mane, o aš įdaviau kitus. Taip elgėsi ir kiti žmonės. Buvo taip taris galinės bangos stumtų pirmyn priekines bangas. Kad žmonės mirtų vienas po kito, vienas po kito, vienas po kito...“ - 2002 metais, duodamas interviu BBC televizijai, kalbėjo Chumas Mey.
Tragedija tęsėsi
Chumas Mey teigia, kad jis buvo paliktas gyveas dėl to, kad buvo naudingas režimui, kadangi galėjo taisyti kalėjimo dirbtuvėse buvusias siuvimo mašinas.
Naktimis jis kartu su dar 40 kalinių būdavo prirakinamas prie ilgo geležinio stulpo. Vyras teigia, kad kaliniai buvo verčiami nuolatos tylėti.
„Kai aš raudodavau, negalėdavau išleisti nė garso. Aš verkiau daug ir nebeturiu ašarų. Tik laukiau tos dienos, kai būsiu nužudytas“ - taip karo nusikaltimų tribunole pasakojo Chumas Mey.
1979 metų sausį Vietnamo kariai užėmė Pnompenį, o kalėjimo personalas pabėgo. Kalėjimo prižiūrėtai įrėmė ginklą išsivedė Chumą Mei į provinciją, kur jis pagaliau vėl galėjo susitikti su savo žmona ir ant rankų pirmą kartą galėjo palaikyti vos prieš porą mėnesių gimusį sūnelį.
Dvi dienas jie visi kartu su grupe kitų kalinių keliavo į atokią vietovę. Tuomet visiems buvo įsakyta eiti į ryžių lauką. Netrukus po to sargai ėmė šaudyti į kalinius.
Kariai nužudė jo žmoną ir vaiką. Chumas Mey sugebėjo pabėgti ir pasislėpė miške.
Teisingumas
„Aš verkiu kiekvieną naktį. Kiekvieną kartą, kai girdžiu žmones kalbant apie Raudonuosius khmerus, man tai primena žmoną ir vaikus“ - per Kaingo Gueko Eavo teismą kalbėjo vyras.
Jis teigė, kad tik teismas gali nuplauti jo kančią. Praėjusiais metais Chumas Mey tapo naujai suformuotos Raudonųjų khmerų aukų asociacijos vadovu.
Kalbėdamas apie Kaingo Gueko Eavo teismą, Chumas Mey teigė tikėjęs, kad S-12 kalėjimo prižiūrėtojas bus įkalintas iki gyvos galvos. Deja, pirmadienį jo lūkesčiai neišsipildė.
