Flandrijos laukuose raudonų aguonų jūra šiandien banguoja taip, lyg siaubingų praeities įvykių nė nebūtų buvę. Tačiau praėjus šimtmečiui nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, šios gėlės simbolizuoja kovose kritusius karius – visai kaip garsiajame pulkininko leitenanto Johno McCrae (Džono MakKrėjaus) eilėraštyje.
Aguonos yra vienas iš daugelio šio regiono ryšį su Didžiuoju karu primenančių dalykų šiame vakariniame Belgijos kampelyje. Paminklai, antkapiai, kraštovaizdis, apkasai ir bunkeriai lig šiol tebežadina prisiminimus apie šimtus tūkstančių žuvusių kareivių. Čia pamatyti vaizdai ir patirti pojūčiai palieka gilų įspūdį kelionių mėgėjams.
Įsimintiną eilėraštį „Flandrijos laukuose“ (In Flanders Fields) parašęs kanadiečių gydytojas J.McCrae karo metais čia dirbo karo lauko ligoninėje. Jo parašytos eilės vėl neseniai nuskambėjo milžiniškose Tain Koto kapinėse - ją balsu perskaitė vienas mokinys, čia atvykęs su Slifordo Šv. Jurgio akademijos moksleiviais iš Anglijos.
„Vaikus jis tikrai sujaudino, – sakė juos atlydėjusi mokytoja Charlotte Tilley (Šarlot Tili). – Keli jų pravirko“.
Čia apsilankiusieji lieka apstulbinti regiono grožio ir vietoje tvyrančios ramybės. Pavasarį šie kažkada plyni ir nevaisingi laukai virsta banguojančia žaliuojančių kviečių jūra ir ganyklomis, pilnomis sultingą žolę rupšnojančių gyvulių.
Pasivaikščiokite po Iprą, su kurio vardu siejasi net keturi mūšiai, ir jums pasirodys, kad klajojate po puikiai išsilaikiusį viduramžių miestą su gotikine rotuše, smailiastogiais namais ir bokštais. Tačiau 1918 metų lapkričio 11-ąją, kai baigėsi karas, šio miesto vietoje tebuvo likę kelmai, griuvėsiai ir buvusių namų pamatai. Ipro antrajame mūšyje buvo pirmą kartą panaudoti cheminiai ginklai, o trečiajame, kuris vadinasi nedidelio Pasendalės kaimo vardu, per 100 dienų galvas padėjo 150 tūkst. vyrų.
Buvo tokių, kurie norėjo palikti Ipro griuvėsius kaip tų baisių dienų prisiminimą, tačiau dauguma tam nepritarė ir žmonės iš karto pradėjo miesto atstatymą „lyg jame niekama nebūtų buvę karo“, pasakojo atstatytoje neogotikinėje rotušėje įsikūrusio Flandrijos laukų muziejaus koordinatorius Pietas Chielensas (Pitas Chilensas).
„Ipras iš karto tapo atminimo centru. Pirmieji turistai ir maldininkai čia atvyko jau ankstyvą 1919 metų pavasarį“, – pasakojo P.Chielensas.
Šiemet taip pat laukiama žmonių minių.„Manome, kad šiemet čia atvyks maždaug pusė milijono lankytojų iš mažiausiai 70 šalių“, – sakė koordinatorius.
Net likus keliems mėnesiams iki šimtmečio paminėjimo renginių pradžios rugpjūčio mėnesį, šimtai, o kartais net tūkstančiai žmonių kas vakarą 20 val. vietos laiku susirenka į vakarinę „Paskutinio patikrinimo“(Last Post) ceremoniją prie Meneno vartų, ant kurio sienų įamžintos pavardės 54 tūkst. dingusių karių.
Nutilus trimitui memorialą apgaubia mirtina tyla, kuri tvyro ir Flandrijos laukų muziejuje.
Turistams taip pat siūloma atsiskirti nuo minios ir pasivaikščioti po žemės kauburėliais nusėtas apylinkes, kuriose kovojo ir žuvo daugybė karių.
„Tikrasis muziejus vis tiek yra ten, – sakė P.Chielensas. – Pėdsakai, žymės žemėje, daugybė paminklų ir kapinių – tai padės jums pajusti tą praradimą ir tragediją“.
Jie juntami visur – ar tai būtų mažytės kapinės, kur palaidotos tik kelios dešimtys žmonių, ar lietaus permerktas apkasas, ar vokiečių bunkerio liekanos.
Diksmeidės mieste yra Eizertoreno memorialas, nuo kurio 84 metrų bokšto atsiveria plati mūšių laukų panorama. Netoliese esantys Dodengango apkasai sukelia tą karo namų klaustrofobiją, nors juose jau nebėra nei žiurkių, nei buvusio dvoko, o tolumoje nebesigirdi priešų riksmų.
Vis tik turistai neturėtų apsiriboti vien pamąstymais apie karą. „Kai susiduri su tokiais išgyvenimais, turi suprasti, koks svarbus gyvenimas ir kaip reikia juo džiaugtis“, – sakė P.Chielensas.
Vaikams tai galėtų būti išvyka į Belevardės pramogų parką, o saugusiesiems – gurmaniško maisto degustavimas. Labiau pasiturintys ir galintys užsisakyti vietas iš anksto turistai turėtų užsukti į restoraną „In De Wulf“, kuris laikomas vienu geriausiu pasaulyje ir yra Dranauterio miestelyje. Jis yra netoli vietos, kurioje vyko Kemelio mūšis. Jo laukuose galima išvyksti virtuvės šefą, skinantį gėles, kurios vėliau atsidurs kaip dekoracija ant jūsų pietų lėkštės arba kaip garnyras vietoje daržovių.
O kas gali būti geriau už vasaros vakarą su bokalu „Hommelbier“ arba „St. Bernardus tripel“ alaus kokioje nors terasoje stebint, kaip leidžiasi saulė.
Ir nors tų vėjo blaškomų aguonų vaizdas gali išblukti, tai, kas ten vyko, negali išsitrinti iš atminties.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.
