Pas­lap­čių skrais­te gau­bia­mos mir­tys

Tur­būt nė vie­nas reiš­ki­nys nė­ra gau­bia­mas to­kios pa­slap­ties, kaip žmo­gaus iš­ke­lia­vi­mas Ana­pi­lin. Ne vie­na ne­tek­tis yra su­kė­lu­si iš­ti­są spė­lio­nių ir hi­po­te­zių aud­rą, ku­ri ne­nu­rims­ta net šimt­me­čius. Slė­pi­nin­gą­jį lapk­ri­čio me­tą pa­ban­dy­ki­me dar kar­tą pa­žvelg­ti į gar­sių as­me­ny­bių mir­tis, ku­rias iki šiol su­pa neįs­pė­tos mįs­lės ir pa­slap­tys.

Ma­no­ma, kad Vin­cen­tą Van Go­gą ne­ty­čia nu­šo­vė paaug­liai, su ku­riais jis drau­ga­vo.

Nau­ja se­na ver­si­ja

Ne­se­niai spau­do­je pa­skelb­ta nau­ja gar­sio­jo olan­dų ta­py­to­jo Vin­cen­to Van Go­go mir­ties ver­si­ja. Ją ką tik iš­leis­to­je kny­go­je apie šį dai­li­nin­ką iš­sa­kė au­to­riai Sti­ve­nas Nai­fe­chas ir Gre­go­ris Vai­tas-Smi­tas. Au­to­riai ra­šo, kad Van Go­gas neuž­bai­gė gy­ve­ni­mo sa­vi­žu­dy­be, kaip bu­vo ma­no­ma anks­čiau, o bu­vo nu­šau­tas dvie­jų paaug­lių ne­tvar­kin­gu šau­tu­vu.

37-erių me­tų dai­li­nin­kas mi­rė 1890-ai­siais Pran­cū­zi­jo­je. Jis gy­ve­no vie­na­me iš vieš­bu­čių ir ta­py­da­vo prie mies­to esan­čiuo­se lau­kuo­se. Ma­ny­ta, kad ten jis ir šo­vė į sa­ve, o vė­liau su­grį­žo į vieš­bu­tį, ku­ria­me mi­rė.

Nau­jo­sios biog­ra­fi­jos au­to­riai abe­jo­ja šia ver­si­ja. „Var­gu ar Van Go­gas išė­jo į lau­ką, no­rė­da­mas nu­si­žu­dy­ti, – ra­šo jie. – Žmo­nės, ku­rie jį pa­ži­no­jo, yra įsi­ti­ki­nę, kad grei­čiau­siai dai­li­nin­ką ne­ty­čia nu­šo­vė po­ra vie­tos paaug­lių, o jis, nu­spren­dęs juos ap­gin­ti, pri­siė­mė kal­tę.“ Kny­gos kū­rė­jai re­mia­si šio tra­giš­ko įvy­kio ty­ri­mu, at­lik­tu XX a. pra­džio­je. Dai­li­nin­ko mir­tį tuo­met ty­rė me­no is­to­ri­kas Džo­nas Re­nal­das, ka­te­go­riš­kai at­me­tęs sa­vi­žu­dy­bės ver­si­ją. Jis nu­sta­tė, kad kul­ka pa­te­ko į vir­šu­ti­nę pil­vo sri­ties da­lį ne­tie­siu kam­pu, o tai sa­vi­žu­dy­bei nė­ra cha­rak­te­rin­ga.

Šie paaug­liai daž­nai bend­ra­vo su Van Go­gu, ne­re­tai ir stik­le­lį kar­tu iš­lenk­da­vo. Vie­nas jų vil­kė­jo kau­bo­jaus dra­bu­žius ir ne­šio­jo­si ne­tvar­kin­gą šau­tu­vą. Tai­gi la­bai ti­kė­ti­na, kad jis iš neat­sar­gu­mo nu­spau­dė gai­du­ką.

Ams­ter­da­me esan­čio Vin­cen­to Van Go­go mu­zie­jaus dar­buo­to­jai nau­ją­ją kny­gą pa­va­di­no int­ri­guo­jan­čia. Mu­zie­jaus ku­ra­to­rius Leo Jan­se­nas pa­brė­žė, kad dau­ge­lis dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo da­ly­kų vis dar yra neaiš­kūs, to­dėl at­mes­ti sa­vi­žu­dy­bės ver­si­ją kol kas per anks­ti.

Mie­gas bu­vo am­ži­nas

Ko ge­ro, ne­sa­ma pa­slap­tin­ges­nės fi­gū­ros ru­sų li­te­ra­tū­ro­je už Ni­ko­la­jų Go­go­lį. Apie jo gy­ve­ni­mą ir mir­tį yra ge­ro­kai dau­giau mi­tų ne­gu apie bet ku­rį ki­tą ra­šy­to­ją. Tvir­ti­na­ma, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas. Esą jis už­mi­gęs le­tar­go mie­gu, ku­rį vi­si pa­lai­kę mir­ti­mi. Ra­šy­to­jo pa­lai­kų eks­hu­ma­ci­jos (rei­kė­jo pa­lai­kus per­ke­liant ki­tur) da­ly­viai ma­tė, kad jo gal­va kars­te yra ne­na­tū­ra­lios pa­dė­ties, o kars­to ap­mu­ša­lai ap­dras­ky­ti.

Ne­se­niai mi­nė­tos N. Go­go­lio 150-osios mir­ties me­ti­nės, to­dėl vėl vi­si pra­kal­bo apie jo pa­slap­tin­gą išė­ji­mą iš gy­ve­ni­mo. Šių gan­dų pli­ti­mą su­stab­dė ras­tas laiš­kas, ku­rį sa­vo bi­čiu­liui pa­ra­šė gar­sus ru­sų skulp­to­rius Ni­ko­la­jus Ra­ma­za­no­vas. Ci­ta­ta iš jo: „Len­kiuo­si Nes­to­rui Va­sil­je­vi­čiui ir pra­ne­šu ga­na kar­čią nau­jie­ną... Šian­dien po pie­tų pri­gu­liau ant so­fos pail­sė­ti, kai stai­ga pa­si­gir­do skam­bu­tis ir ma­no tar­nas Te­ren­ti­jus pa­skel­bė, jog at­vy­ko p. Ak­sa­ko­vas bei dar kaž­kas ir pra­šo pa­ga­min­ti Go­go­lio kau­kę. Šis ne­ti­kė­tu­mas ma­ne taip pri­bloš­kė, kad il­gai ne­ga­lė­jau at­si­pei­kė­ti. Nors dar va­kar pas ma­ne lan­kę­sis Ost­rovs­kis sa­kė, kad Go­go­lis smar­kiai ser­ga, nie­kas ne­si­ti­kė­jo to­kios ato­maz­gos. Su­si­ruo­šęs per mi­nu­tę ir pa­siė­męs for­muo­to­ją Ba­ra­no­vą, pa­trau­kiau į Ta­ly­zi­no na­mą Ni­kits­ko bul­va­re, kur pas gra­fą Tols­to­jų gy­ve­no Ni­ko­la­jus Va­sil­je­vi­čius. Pir­ma­sis ma­no iš­vys­tas da­ly­kas bu­vo avie­ti­niu ak­so­mu ap­trauk­tas kars­to dang­tis. (...) Apa­ti­nio aukš­to kam­ba­ry­je ra­dau taip anks­ti mir­ties pa­ženk­lin­tus pa­lai­kus. Per mi­nu­tę už­vi­rė vir­du­lys, bu­vo at­skies­tas ale­bast­ras ir juo pa­deng­tas Go­go­lio vei­das. Kai del­nu pa­čiu­pi­nė­jau ale­bast­ro plokš­te­lę, ar pa­kan­ka­mai įši­lo ir su­kie­tė­jo, ne­va­lin­gai pri­si­mi­niau tes­ta­men­tą (laiš­kuo­se drau­gams), ku­ria­me Go­go­lis pra­šė nea­ti­duo­ti jo kū­no že­mei, kol ne­pa­si­ro­dys vi­si jo iri­mo po­žy­miai. Nuė­mus kau­kę, ga­li­ma bu­vo įsi­ti­kin­ti, kad Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai, jis neat­gis, tai ne le­tar­gi­jas, bet am­ži­na­sis mie­gas“ (Ni­ko­la­jus Ra­ma­za­no­vas – Nes­to­rui Ku­kol­ni­ko­vui, 1852 m. va­sa­rio 22 d.).

Mi­tas, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas, po tru­pu­tį sklai­do­mas.

Pir­mą­syk šis laiš­kas bu­vo iš­spaus­din­tas M. Da­ni­levs­kio raš­tų rin­ki­ny­je, 1893 m. iš­leis­ta­me Char­ko­ve. Laiš­kas bu­vo pa­ci­tuo­tas ne vi­sas, ne­nu­ro­dant ad­re­sa­to, to­dėl į jį neatk­rei­pė dė­me­sio N. Go­go­lio mir­ties ap­lin­ky­bes ty­ri­nė­ję žmo­nės. Tik ne­se­niai jis bu­vo pa­skelb­tas vi­sas, kad pa­ga­liau įti­kin­tų žmo­nes, jog ra­šy­to­jas vis dėl­to ne­bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas.

N. Go­go­lį gy­dė ge­riau­si to laik­me­čio gy­dy­to­jai. Gal me­di­ci­ni­niu po­žiū­riu ir ne vis­kas bu­vo pa­da­ry­ta taip, kaip rei­kia, vis dėl­to tai bu­vo ne šar­la­ta­nai – at­skir­ti mi­ru­sį žmo­gų nuo gy­vo jie ga­lė­jo. Be to, gy­dy­to­jus juk bu­vo per­spė­jęs pa­ts N. Go­go­lis, tiks­liau, jo tes­ta­men­tas, kur bu­vo pra­šo­ma ne­lai­do­ti kū­no tol, kol ne­pa­si­ro­dys aiš­kūs jo iri­mo po­žy­miai. Ki­ta ver­tus, nuim­ti po­mir­ti­nę kau­kę nuo gy­vo žmo­gaus neį­ma­no­ma. Gar­su­sis skulp­to­rius Ra­ma­za­no­vas įsi­ti­ki­no, kad N. Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai ir kad jo mie­gas – am­ži­nas. O dėl to, kad eks­hu­ma­ci­jos me­tu ras­ta pa­si­su­ku­si Go­go­lio kau­ko­lė, kal­tas kars­to dang­tis. Pa­si­tai­ko, kad sle­gia­mas že­mės jis pa­lie­čia kau­ko­lę, to­dėl ji pa­si­su­ka.

Kie­no kau­ko­lė yra Mo­car­teu­me?

Di­džio­jo aust­rų kom­po­zi­to­riaus Volf­gan­go Ama­dė­jaus Mo­car­to mir­tis api­pin­ta gau­sy­bės le­gen­dų ir pra­si­ma­ny­mų, ku­rių dau­gu­ma prieš­ta­rau­ja rea­ly­bei. Ko­kiais įsi­vaiz­da­vi­mais apie Mo­car­to gy­ve­ni­mo pa­bai­gą ga­li­ma ti­kė­ti, o ko­kiais – ne?

Kal­bos apie tai, kad V. A. Mo­car­tas gy­ve­no la­bai var­gin­gai ir mi­rė be gra­šio ki­še­nė­je – ne kas ki­ta, tik pra­si­ma­ny­mai. Taip ti­ki­na Gab­rie­lius Ram­zaue­ris, pa­grin­di­nis Zalc­bur­ge esan­čio V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus Mo­car­teu­mo ver­ty­bių ir re­lik­vi­jų sau­go­to­jas. Jo žo­džiais re­mian­tis, di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį kom­po­zi­to­rius už­dirb­da­vęs la­bai daug. V. A. Mo­car­to pro­ble­ma bu­vo ne lė­šų sty­gius, o vi­siš­kas ne­ge­bė­ji­mas jų tvar­ky­ti. Tau­py­ti „juo­dai die­nai“ jis ne­si­sten­gė, tad ne­keis­ta, kad ir mir­čiai de­ra­mai pa­si­reng­ti ne­spė­jo. Kai jis mi­rė 1791 m. nak­tį, na­muo­se bu­vo tik ne­di­de­lė gry­nų­jų su­ma, ku­rios vos už­te­ko kuk­liau­sioms „tre­čio­sios kla­sės“, kaip tuo­met va­din­da­vo, lai­do­tu­vėms.

Apie V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vių ri­tua­lą rei­kė­tų kal­bė­ti at­ski­rai, ki­taip sun­ku bū­tų su­pras­ti, ko­dėl nie­kas iki šiol ne­ži­no tiks­lios jo pa­lai­do­ji­mo vie­tos ir iš kur yra jo kau­ko­lė, sau­go­ma Mo­car­teu­me.

Dėl per­ne­lyg di­de­lio kom­po­zi­to­riaus lai­do­tu­vių „kuk­lu­mo“ aust­rų is­to­ri­kai su­ta­ria – jos ati­ti­ko laik­me­čio dva­sią. Tais lai­kais ša­lį val­dė im­pe­ra­to­rius Jo­si­fas II, gar­sė­jęs kaip di­de­lis re­for­ma­to­rius. Jo re­for­mos pa­vei­kė ir ri­tua­li­nių pa­slau­gų sfe­rą. Lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­jos bu­vo su­pap­ras­tin­tos tiek, kad ta­po po­pu­lia­rūs ne­tgi daug­kar­ti­niai kars­tai su at­lo­šia­muo­ju dug­nu. Toks kars­tas bū­da­vo nu­ne­ša­mas iki ka­pa­vie­tės, ta­da bū­da­vo ati­da­ro­mas jo dug­nas ir ve­lio­nis į ka­pą pa­tek­da­vo jau be „įpa­ka­vi­mo“.

Į Sankt Mark­so ka­pi­nes Vie­nos prie­mies­ty­je gruo­džio 6-osios va­ka­rą ir bu­vo pri­sta­ty­tas kars­tas su V. A. Mo­car­to kū­nu. Nak­tį pra­gu­lė­jęs, ry­tą ve­lio­nio kū­nas bu­vo nu­leis­tas į iš anks­to iš­kas­tą duo­bę drau­ge su ki­tais trim suau­gu­sių­jų ir dviem vai­kų pa­lai­kais.

Kaip keis­ta beat­ro­dy­tų, bū­tent šis lai­do­ji­mo bū­das Vie­no­je bu­vo la­biau­siai po­pu­lia­rus. Jam teik­da­vo pir­me­ny­bę pen­ki iš sep­ty­nių mies­tie­čių. Taip pa­lai­do­tas ir V. A. Mo­car­tą po ge­du­lin­gų šv. Mi­šių Vie­nos Šv. Ste­po­no ka­ted­ro­je. Iš­kil­min­gų ce­re­mo­ni­jų su­lauk­da­vo ne­bent šei­my­ni­nių lai­do­ji­mo rū­sių ir ki­to­kių iš anks­to ap­mo­kė­tų lai­do­ji­mo vie­tų sa­vi­nin­kai. „Bū­tų bu­vę klai­din­ga tvir­tin­ti, kad Mo­car­tui bu­vo su­reng­tos vi­siš­kai ne­tin­ka­mos lai­do­tu­vės, – sa­ko Gab­rie­lius Ram­zaue­ris. – Ge­du­lo ce­re­mo­ni­ja vi­siš­kai ati­ti­ko to me­to dva­sią ir pa­pro­čius. Jei­gu Mo­car­tas sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je ne­bū­tų tu­rė­jęs tiek sko­lų, jį, ko ge­ro, bū­tų pa­lai­do­ję ir pa­gal „ant­rą­ją kla­sę“. Ta­da šei­ma bu­vo pri­vers­ta smar­kiai tau­py­ti.“

V. A. Mo­car­to mir­tis bu­vo bai­sus smū­gis jo žmo­nai Kons­tan­ci­jai. Vos tik kom­po­zi­to­rius iš­lei­do dva­sią, ji puo­lė prie jo lo­vos ir at­si­gu­lė gre­ta, ti­kė­da­ma­si už­si­krės­ti ta pa­čia li­ga ir nu­mir­ti kar­tu. Ke­le­tą die­nų Kons­tan­ci­ja pra­ktiš­kai bu­vo ne­te­ku­si nuo­vo­kos, to­dėl ją ku­rį lai­ką ne­tgi te­ko iš­ves­ti iš na­mų. Sup­ran­ta­ma, kad bū­da­ma to­kios būk­lės ji tie­siog fi­ziš­kai ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se. Ta­čiau tai ži­nant ne­tgi is­to­ri­niu po­žiū­riu vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mas yra fak­tas, kad naš­lė pir­mą­syk ap­lan­kė vy­ro ka­pą tik praė­jus 17 me­tų.

Tie­sa, tai anaip­tol ne vie­nin­te­lis klau­si­mas, su­si­jęs su V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vė­mis. Ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl nie­kas iš kom­po­zi­to­riaus gi­mi­nių, drau­gų ir ar­ti­mų­jų ne­pa­sie­kė Sankt Mark­so ka­pi­nių, nes ve­lio­nis bu­vo lai­do­ja­mas tik ri­tua­li­nių pa­slau­gų dar­buo­to­jams da­ly­vau­jant. Ir lai­do­ja­mas ne at­ski­ra­me ka­pe, o bend­ra­me. Re­zul­ta­tas – tiks­li ka­po vie­ta ne­ži­no­ma. Tai ne­ti­kė­tai paaiš­kė­jo tik praė­jus 50 me­tų, kai Vie­nos gy­ven­to­jai pa­ga­liau nu­spren­dė pa­sta­ty­ti ge­nia­lia­jam kom­po­zi­to­riui ant­ka­pį. Te­ko jį sta­ty­ti sim­bo­li­nė­je vie­to­je.

XX a. pra­džio­je, kai Vie­no­je at­si­ra­do cent­ri­nės me­mo­ria­li­nės ka­pi­nės, ku­rio­se il­si­si gar­siau­si aust­rų žmo­nės, ant­ka­pis bu­vo per­kel­tas į jas, o ties ta­ria­mu

V. A. Mo­car­to ka­pu Sankt Mark­se iš­ki­lo nau­jas mo­nu­men­tas, ku­ris ten te­bes­to­vi iki šiol. Vie­nin­te­lis žmo­gus, tiks­liai ži­no­jęs, kur pa­lai­do­tas kom­po­zi­to­rius, bu­vo duob­ka­sys Ju­ze­fas Rot­ma­je­ris. Dėl vi­sa ko jis bu­vo pa­si­žy­mė­jęs ka­pa­vie­tę, nes po de­šim­ties me­tų, kai jam bu­vo liep­ta iš­lais­vin­ti šią duo­bę nuo kū­nų li­ku­čių, kad bū­tų ga­li­ma lai­do­ti ki­tus nu­mi­rė­lius, jis iš ten iš­trau­kė di­džio­jo kom­po­zi­to­riaus kau­ko­lę, no­rė­da­mas ją iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms.

Tiks­li V. A. Mo­car­to ka­po vie­ta vis dar ne­ži­no­ma. Neaiš­ku ir kaip iš­ties at­ro­dė kom­po­zi­to­rius - mū­sų lai­kus pa­sie­kė daug vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių jo po­rtre­tų.

Kas nu­ti­ko kau­ko­lei vė­liau, tiks­liai ne­ži­no­ma. Te­ži­no­ma, kad 1842 m. ji kaž­ko­kiais neaiš­kiais ke­liais pa­te­ko pas gra­vi­ruo­to­ją Ja­ko­bą Chiurt­lį. 1868 m. šis per­da­vė ją kaip pa­li­ki­mą sa­vo bro­liui, gar­siam ana­to­mui Ju­ze­fui Chiurt­liui, ku­ris sa­vo ruož­tu pa­pra­šė uni­ver­si­te­to lai­kų bi­čiu­lio Liud­vi­go Au­gus­to Frank­lio nuo­dug­niai ap­ra­šy­ti re­lik­vi­ją. Vė­liau J. Chiurt­lis sa­vo tes­ta­men­tu įpa­rei­go­jo kau­ko­lę per­duo­ti Zalc­bur­gui, bet ji vėl kaž­kur din­go ir tik 1902 m. užė­mė gar­bin­gą vie­tą tarp V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus eks­po­na­tų.

Dau­ge­lį de­šimt­me­čių moks­li­nin­kai ban­dė įro­dy­ti kau­ko­lės pri­klau­so­my­bę mu­zi­kos ge­ni­jui. Pas­ku­ti­nis ban­dy­mas bu­vo at­lik­tas prieš ke­le­tą me­tų – spe­cia­lis­tai at­li­ko DNR ana­li­zę. Jie pa­ly­gi­no kau­ko­lė­je li­ku­sių vir­šu­ti­nių dan­tų au­di­nio ir ar­ti­miau­sių Mo­car­to gi­mi­nai­čių – jo mo­čiu­tės ir duk­te­rė­čios – au­di­nių DNR (DNR vie­na­ti­pės gran­di­nės per­duo­da­mos tik per mo­te­riš­ką­ją li­ni­ją, be to, bu­vo ži­no­ma tiks­li gi­mi­nai­čių pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo vie­ta – se­no­sios Zalc­bur­go Se­bas­tia­no ka­pi­nai­tės). Gau­ti re­zul­ta­tai bu­vo iša­na­li­zuo­ti Aust­ri­jo­je ir JAV. Jie su­ta­po, bet su­kė­lė dar dau­giau pai­nia­vos. DNR mo­le­ku­lių san­da­ros skir­tu­mai pa­si­ro­dė to­kie di­de­li, kad moks­li­nin­kai priė­jo iš­va­dą – kau­ko­lės šei­mi­nin­kas ir tie, ku­rie pa­lai­do­ti Zalc­bur­go šei­my­ni­nia­me ka­pe, nė­ra gi­mi­nai­čiai. Ta­da bu­vo nu­tar­ta iš­spręs­ti mįs­lę ki­taip. Ly­gi­na­ma­jai ana­li­zei bu­vo paim­ta ke­le­tas tri­jų Mo­car­to sruo­gų, sau­go­mų Mo­car­teu­me, plau­ke­lių. Pa­vy­ko išaiš­kin­ti DNR mo­le­ku­les, ta­čiau ir čia ty­ri­nė­to­jų lau­kė nu­si­vy­li­mas. Pa­si­ro­dė, kad ir plau­kai kau­ko­lės šei­mi­nin­kui ne­prik­lau­so, be to, jie kaž­ka­da vėl­gi bu­vo skir­tin­gų žmo­nių.

Sup­ran­ta­ma, jo­kios tra­ge­di­jos čia nė­ra, re­lik­vi­jos, kaip ir anks­čiau, yra sa­vo vie­to­se. Tik to­les­nis jų ty­ri­mas pra­ran­da bet ko­kią pra­smę. Gai­la, nes juk ga­li­ma bu­vo pa­ban­dy­ti iš kau­ko­lės at­kur­ti V. A. Mo­car­to at­vaiz­dą ir pa­ly­gin­ti jį su dau­gy­be mū­sų lai­kus pa­sie­ku­sių, bet vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių po­rtre­tų, kad bū­tų ga­li­ma išaiš­kin­ti, kaip iš­ties at­ro­dė di­dy­sis kom­po­zi­to­rius. Be to, pa­gal kau­lų struk­tū­rą ga­li­ma bū­tų bu­vę nu­sta­ty­ti jo gy­ve­ni­mo bū­dą, mi­ty­bos įpro­čius, pa­ga­liau li­gą, nuo ku­rios jis mi­rė.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė