Dabartinės administracijos dienoms einant į pabaigą, amerikiečiai stengiasi surasti vieną žodį, kuris atspindėtų dviejų kadencijų George W. Bush prezidentavimo laikotarpį. Kairė, nurodydama žalą, kurią, jos požiūriu, šaliai padarė G. W. Bush užsienio politika ir ekonominis valdymas, pasiūlė žodį tragiškas. Dešinė atsakė su žodžiu saugus, tvirtindama, kad tai, jog G. W. Bush ėmėsi kovoti su teroristais namie ir užsienyje, apsaugojo šalį nuo dar vienos rugsėjo 11-osios. Bet sausio 11 d. surengtoje spaudos konferencijoje, kuri Baltųjų rūmų teigimu buvo jo paskutinė, prezidentas G. W. Bush pats pasiūlė žodį, kurio kiekvienas ieškojo: nusivylimas.
Atsisveikindamas su Baltųjų rūmų spaudos korpusu, prezidentas viena ar kita prasme šį žodį pavartojo daugiau nei tuziną kartų. Bet iškalbingiausia buvo ne žodžio vartojimo kiekybė, bet kokybė. Kuo daugiau jis vartojo žodį nusivylimas, tuo labiau šis žodis atrodė kupinas prasmių, tol kol jis buvo pasakytas su tam tikru protestu, kuris, atrodė, talpino visą jo istorinio nuopuolio – nuo beveik 90 proc. palankių vertinimų po rugsėjo 11-osios iki jo dabartinio, mažiau nei 30 proc., rekordiškai mažo, palaikymo – svorį.
Dar kartą G. W. Bush buvo paklausta, ar, jo nuomone, jis padarė kokių nors klaidų. Kaip ir prieš ketverius metus, kai John Dickerson pirmą kartą paklausė jo šio klausimo, prezidentas pasitelkė istorijos prieglobstį. „Nėra tokio dalyko kaip trumpalaikė istorija“, – teigė jis. Ir tvirtino, kaip jau ne kartą, kad istorikams jo prezidentavimas atrodys kitoks nei jo dabartinė istoriškai nepopuliari padėtis.
Tada, sulaužydamas savo paties tradiciją, G. W. Bush paminėjo keletą klaidų. Jis teigė, kad transparantas „misija baigta“, kuriuo buvo mosikuojama per jo pasirodymą lėktuvnešyje tik du mėnesiai po Irako invazijos, sudarė blogą įspūdį apie jo ir administracijos karo progreso įvertinimą. Tuomet jis netiesiogiai nurodė klaidas savo paties „retorikoje“; G. W. Bush teigė, kad, be kitų nerūpestingų jo komentarų, jo priesaika sugauti Osama bin Laden „gyvą ar mirusį“ ir jo iššūkis Amerikos priešams „pirmyn“ buvo nenaudingi.
Greitai G. W. Bush perėjo prie dalykų, dėl kurių jis nebuvo tikras, kad juos laikytų klaidomis; vietoje to, jis juos įvardijo „nusivylimais“. Prievarta prieš Abu Ghraib kalinius, nevykęs atsakas į uraganą Katrina ir tas faktas, kad vis dėlto Irake nebuvo masinio naikinimo ginklų. Tęsiantis spaudos konferencijai G. W. Bush vis grįždavo prie žodžio nusivylimas. Apie politinę aplinką sostinėje jis pasakė: „Aš esu nusivylęs tonu Vašingtono apygardoje“. Jis netgi numatė, kad kartais Barack Obama jausis taip pat. „Bus nusivylimų, aš jums pažadu“, – teigė jis. „Jis bus nusivylęs. Kartais didžiausius nusivylimus sukels tavo taip vadinamieji draugai“.
Jau per pačią spaudos konferenciją G. W. Bush pripažino, kad jis per daug kartų pavartojo šį žodį. Prisimindamas nesėkmingas savo prezidentavimo akimirkas, prezidentas pareiškė, kad jis savęs negaili ir kad tai daryti būtų netinkama. Jis paminėjo naujausią šalį ištikusią krizę – ekonominę krizę – ir pasakė, kad jis atmeta „kabineto naštos“ idėją. „Kodėl finansinis krachas turėjo įvykti mano kadencijos metu?“, – pasityčiojo jis. „Tai juk patetiška, savęs gailestis“
Galų gale yra skirtumas tarp savęs gailėjimosi ir savirefleksijos ir neaišku, ar G. W. Bush tai atskyrė. Tiesa, jam reikia priskirti nuopelnus už tai, kad jis taip tiesiai kalbėjo apie tiek daug dalykų, kurie nepasisekė jo prezidentavimo metu. Ir aišku, kad jis sunkiai stengiasi suprasti, ką jis galėjo padaryti kitaip: jis detaliai nupasakojo, kaip jis mąstė apie tai, ar po uragano Katrina jis turėjo ar neturėjo Luizianoje nutupdyti „Air Force One“ ir aistringai tvirtino, kad jis padarė teisingą sprendimą, neapsunkindamas vietinių pareigūnų savo buvimu.
Netrūksta stebėtojų, tarp kurių yra istorikų, kurie noriai nurodo G. W. Bush prezidentavimo nesėkmes. Jo per didelis pasitikėjimas ideologinių patarėjų kadrais, nukreipusiais jį bloga kryptimi, dažnai yra pirmoji kritikų minima klaida. Viceprezidento Dick Cheney dominavimas bei Donald Rumsfeld bauginimu paremta lyderystė Pentagone privedė G. W. Bush prie daugelio sprendimų, kuriuos jis dabar vertina kaip nusivylimus. Paties G. W. Bush ideologinės nuostatos prieš reguliavimą neabejotinai prisidėjo prie finansų krizės. Ir jo nepatyrimas užsienio reikaluose lėmė, kad jis buvo nerealistiškas dėl to, ką iš tikrųjų visame likusiame pasaulyje reiškė laisvė ir demokratija.
Paties G.W.Bush prisipažinimu, jis vis dar stengiasi suprasti, ką jis padarė blogai. Paklaustas kito klausimo, apie tai, kodėl Vašingtonas liko toks šališkas, nepaisant jo prieš aštuonerius metus padaryto pažado būti „vienytoju, o ne skaldytoju“, G. W. Bush atsakė: „Aš nežinau“, ir pasiūlė paklausti kitų. Net jo siekis pasitelkti istorijos prieglobstį atspindi tam tikrą trumparegystę. Šiuo požiūriu paskutinė G. W. Bush spaudos konferencija puikiai parodė, kad jis nesugeba prisiimti atsakomybės už savo prezidentavimą. Skirtumas tarp G. W. Bush klaidų ir jo nusivylimų gali būti tas, kad už pastaruosius jis dar neprisiėmė nuosavybės teisių. Bet Amerikos žmonės neturi sunkumų susiedami G. W. Bush kadencijos nesėkmes su prezidento klaidomis ir štai dėl ko nusivylimas yra būtent tas žodis, kurio jie ieškojo.
Parengta pagal The Time
