Ispanija, pradėsianti vadovauti Europos Sąjungai (ES) 2010 m., gali pritarti Palestinos valstybės įkūrimo idėjai. Tuo labiau, kad ir M. Moratinosas, ispanų užsienio reikalų ministras, paskelbė matantis Palestinos valstybę greta Izraelio. Todėl tai būsiantis vienas esminių Ispanijos pirmininkavimo prioritetų.
„Mano idėja, tikslas ir svajonė yra 2010 m. įkurta Palestinos valstybė, kuri galėtų taikiai ir saugiau gyvuoti greta Izraelio“ – paskelbė Ispanijos užsienio reikalų ministras. Be abejo, tokie ispanų ministro pasisakymai turi pagrindą – palestiniečiai jau keletą dešimtmečių siekia savo valstybės įkūrimo.
Be to, palestiniečių ir žydų konfrontacija buvo nuolatiniu galvosūkiu pasaulio bendruomenei, o ginkluoti susirėmimai trikdė gyvenimą Šventojoje Žemėje tiek palestiniečiams, tiek ir žydams. Todėl taikos siekis šiame regione – labai svarbus. Vis dėlto, Izraelis palestiniečių siekį įkurti savo valstybę vertina prieštaringai.
Todėl ir Ispanijos atstovas pabrėžė, jog Palestinos valstybės tarptautinis pripažinimas turi būti siekiamas tik derybų būdų. Tai reiškia, kad ES sieks tarpininkauti Palestiniečių valstybės kūrimo procese. Be abejo, konstruktyvios derybos būtų daug geresnis variantas, nei kad vienpusis palestiniečių valstybės įkūrimo paskelbimas, kuriam prieštarauja žydai ir apie kurį jau ilgą laiką kalba Ramalos atstovai.
Ispanijos politikas pripažino, kad šis klausimas nėra labai lengvas, tačiau išreiškė įsitikinimą, kad derybų ir tarptautinio dialogo būdu Palestinos nepriklausomybės paskelbimas būtų daug naudingesnis tiek tarptautinei bendruomenei, tiek ir Artimiesiems Rytams.
ESnaujienos.lt primena, palestiniečių ir žydų konfrontacija tęsiasi nuo 1947 m. Vis dėlto 1993 m. J. Arafatas bei Izraelio ministras Ichakas Rabinas pasirašė susitarimą dėl dalinės Gazos sektoriaus bei Jericho autonomijos. Nuo 1996 m. J. Arafatas tapo pirmuoju JT nepripažintos valstybės - Palestinos prezidentu. Siekė Palestinos laisvės nuo Izraelio, iš pradžių karinėmis, o vėliau – taikiomis priemonėmis (derybomis).
1994 m. kartu su Šimonu Peresu bei Icchaku Rabinu, J. Arafatas apdovanotas Nobelio taikos premija už „pastangas kuriant taiką Artimųjų Rytų regione“, o palestiniečiai įtvirtino autonomiją. Taigi, palestiniečiai šiuo metu turi pripažintą autonomijos statusą, tačiau siekia visiškos nepriklausomybės ir tarptautinio Palestinos pripažinimo (nors dalis pasaulio šalių Palestina pripažįsta, to dar nepadarė JT, todėl palestiniečiai neturi oficialaus valstybingumo statuso).
Atrodo, Ispanija išties pasiryžusi spręsti Artimųjų Rytų problemas ir dialogo būdu sutaikyti ilgus dešimtmečius mirtinais priešais laikytus žydus ir palestiniečius. Tačiau be Palestinos valstybės reikalų, ispanai pirmininkavimo metu sieks ir kitų klausimų, labiau liečiančių pačią ES, sprendimo.
Pavyzdžiui, didelis dėmesys bus skiriamas ES tarptautinės įtakos tendencijoms, Lisabonos sutarties įgyvendinimo principams, ekonominės krizės Europoje įveikimui, žmogaus teisių gynimui ir kt. svarbiems visai Europos Bendrijai klausimams.
Todėl reikia tikėtis, kad Ispanijos pirmininkavimo laikotarpis padės išspręsti tarptautines ir visam pasauliui aktualias problemas, be to sustiprins Europos socioekonominę gerovę, kuri krizės metu kiek pašlijo ir padidins ES prestižą pasaulyje.
