Kai 1996 metais talibai užėmė Afganistano sostinę Kabulą, JAV spauda ne tik neįžvelgė nieko grėsmingo, bet ir tikino, kad tai – geriausia, kas galėjo nutikti afganams, pavargusiems nuo narkotikų prekybos, korumpuotų kariškių savivalės ir religinio fanatizmo. O jau po penkerių metų talibų valdomas Afganistanas tapo pirmuoju kovos su tarptautiniu terorizmu taikiniu. Nepaisant ilgų karo metų, šiandien Talibano judėjimas, nors ir gerokai aplamdytas, bet tikrai nenugalėtas. Kai sakoma, kad talibų prieglobsčiu tapo kaimyninis Pakistanas, neretai užmirštama, kad jie ten ne svečiuose, o namuose.
Pakistanas nejučia tampa afganų konflikto dalyviu – jo teritorijoje veikiantys talibai ypač aktyvina kovą su NATO karinėmis pajėgomis Afganistane. Pentagonas tikina, kad pastaruoju metu islamistų išpuolių Afganistano rytuose padažnėjo 40 procentų. Viena iš tokio aktyvumo priežasčių – palyginti garantuotas saugus užnugaris.
Šių metų gegužę „France Presse“ pranešė, kad Pakistano valdžia pasirašė paliaubų sutartį su talibais, veikiančiais šiaurės vakarų pasienio provincijoje – Svato slėnyje. Neva iš 15 punktų sudarytame susitarime numatoma, kad Islamabadas išves savo kariuomenę, o talibai galės įsivesti šariatą (islamo teisę). Talibai taip pat pasižadėjo uždaryti mirtininkų rengimo stovyklas ir liautis puldinėti Pakistano vyriausybinius objektus bei saugumo pajėgų atstovus. Vakarų spaudos teigimu, talibai sutiko neberengti išpuolių ir prieš pakistaniečių mergaičių mokyklas, parduotuves, kuriose prekiaujama muzikos įrašais, kirpyklas ir kitokias įstaigas, kurios, talibų manymu, žeidžia musulmonų jausmus.
Svato slėnis, su Afganistanu besiribojanti Pakistano teritorija, pastaraisiais metais laikoma nestabiliausia šalyje. Šio regiono dvasinis lyderis ir karo lauko vadas Maulana Fazlullah (Pakistane pravardžiuojamas „Radijo mula“ – dėl nuolatinio kalbėjimo per nuosavą radijo stotį raginant kovoti prieš „bedievių valdžią“) gerokai kartina Pakistano centrinės valdžios gyvenimą. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais Pakistano valdžia nebeapsikentė ir Svato slėnyje surengė keletą karinių operacijų, per kurias buvo nukauta 290 ir areštuota 143 talibai. Bet toks „valymas“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sėkmingas. BBC teigimu, Pakistano operacijos Svato slėnyje pradžia buvo sukrečianti: pakistaniečių kariuomenė neteko 17 žmonių, per oro antskrydžius nukentėjo daug taikių gyventojų, už tai savo galva – tiesiogine šio žodžio prasme – sumokėjo septyni Pakistano jėgos struktūrų atstovai, kuriems viename kaime per viešą egzekuciją buvo nukirstos galvos.
Naujienų agentūra AP tuomet pranešė: „Prie nukirsdintų kūnų buvo prikabintas raštelis: „Toks amerikiečių agentų likimas. Tų, kurie dirba Amerikai, laukia toks pat likimas.“
Rusijos Artimųjų Rytų instituto ekspertų tikinimu, Pakistane islamiškoji opozicija susideda iš legaliai veikiančių ir esančių parlamente politinių jėgų bei pogrindinių radikalių ekstremistų grupuočių. Po įspūdingos legalių islamistų pergalės parlamento rinkimuose 2002 m. valdžiai teko leisti jiems suformuoti vyriausybę vienoje iš keturių provincijų – šiaurės vakarų pasienio provincijoje, kuri siekia vadintis Puštūnistanu. Pakistano analitikų teigimu, modžahedai iš Talibano judėjimo glaudžiai susiję su šia politine jėga – religinių partijų aljansu MMA.
Talibai ir Osamos bin Ladeno sekėjai aktyviausiai veikia vadinamuosiuose federacijai pavaldžiuose genčių kraštuose: visų pirma Badžaure, besiribojančiame su afganų Kunaro provincija, Kuramo srityje, iš trijų pusių apsuptoje Afganistano teritorijos, ir Vaziristane, kur oficialusis Islamabadas praktiškai nekontroliuoja nieko.
Pietų Vaziristane bazuojasi ir vienas iš pačių žinomiausių „genčių kraštų“ karo vadų Beitullah Mehsudas, kuris neseniai įkūrė naują organizaciją – „Tehreek-i-Taliban“. Jungtinių Tautų ataskaitoje minima, kad B. Mehsudas yra atsakingas už 80 proc. teroristinių mirtininkų išpuolių Afganistane. Neoficialiais duomenimis, jo grupuotė turi apie 20 tūkst. kovotojų ir yra parengusi kelis šimtus naujų mirtininkų.
„Tehreek-i-Taliban“ grobia Pakistano karius įkaitais ir keičia juos į areštuotus saviškius. Užsienio analitikų teigimu, savanorių srautą pas šį odiozinį karo lauko vadą didina ir kolektyvinės atsakomybės taisyklė, kurią genčių kraštuose taiko Islamabadas. Prisidirbo talibai – be perspėjimo areštuojama kas nors iš to paties klano ar genties. B. Mehsudas yra populiarus tarp jaunų žmonių abiejose sienos pusėse, o tai jau – rimta Pakistano ir Afganistano talibų jungiamoji grandis.
Anot laikraščio „The Hindu“, Pakistano prezidentas Pervezas Musharrafas vienąsyk B. Mehsudą apibūdino kaip „patį pavojingiausią“ šalyje žmogų, kuris prisidėjo ir prie Benazir Bhutto nužudymo.
Šių metų sausį laikraštis „The Economist“ rašė: „Pakistanui – antrai pagal musulmonų skaičių šaliai pasaulyje, besivadovaujančiai pakantumo ir susilaikymo tradicijomis, iškilo ekstremizmo grėsmė. Dar visai neseniai juokingai atrodė rizika, kad Pakistanas gali tapti islamiško fundamentalizmo, kurį įkūnija Talibano judėjimas, auka. Ir dabar ši grėsme atrodo nereali. Bet po Benazir Bhutto nužudymo šypsenos dingsta…“
Leidinio teigimu, daugelis žmonių Pakistane įsitikinę, kad prie teroro aktų prisideda vietinės specialiosios tarnybos, ir tai ne juokais gąsdina. „Tai apsunkina kitų problemų sprendimą: sektantiškas pasidalijimas į sunitus ir šiitus, etninė įtampa tarp pendžabų, sindhų, puštūnų ir emigrantų iš Indijos; masinės riaušės Beludžistane; Talibano judėjimo plėtra nuo sienų link šalies centro“, – rašė „The Economist“.
Padėtis Pakistane yra itin sudėtinga. Po nesenų talibų atakų prieš NATO pajėgas Afganistane iš Pakistano teritorijos pasigirdo rimtų kalbų apie galimus atsakomuosius veiksmus. Formaliai NATO neturi mandato veržtis į Pakistano teritoriją, tačiau Aljansas primena, kad turi teisę gintis. Panašia logika vadovavosi ir Turkija, kai atakavo kurdus, puldinėjančius turkų pajėgas iš Irako teritorijos. Dar anksčiau be jokių mandatų, leidimų ir kitokių reveransų panašią taktiką Vietnamo kare naudojo JAV.
„The Wall Street Journal“, nagrinėdamas kandidato į JAV prezidentus Baraco Obamos užsienio politikos gaires, užsimena, kad šis politikas žada aktyviai imtis Afganistano ir neatmeta tikimybės, kad kariai gali būti įvesti ir į Pakistano teritoriją. Arba bent jau – oficialusis Islamabadas aktyviai įtikinėjamas, kad šios šalies teritorijoje veikiančias teroristų bazes būtina sulyginti su žeme.
Afganistano ir Pakistano siena yra lyg kiauras rėtis. Kai kurių šaltinių teigimu, talibų išrūkymui iš Pakistano šiaurės vakarų itin priešinasi šios šalies specialiųjų tarnybų atstovai, kurie kartu su Jungtinių Valstijų CŽV devintame dešimtmetyje „augino“ Talibaną kovai su sovietais Afganistane. Oficialusis Islamabadas tikėjosi, kad po sovietų pasitraukimo iš kaimyninės valstybės talibai liks ištikimi savo globėjams ir padės konfliktuose su Indija dėl Kašmyro.
Žinoma, savo indėlį į Talibano judėjimo „auginimą“ JAV kruopščiai neigė, tačiau buvusi Pakistano premjerė B. Bhutto buvo viešai prasitarusi, kad šį judėjimą inicijavo būtent Vašingtonas ir Islamabadas…
Iki Rugsėjo 11-osios tragedijos faktiškai niekam pasaulyje nerūpėjo puštūnų kaimo bernų valdomas Afganistanas, talibų smurtas prieš eilinius afganus, religinis fanatizmas, neva pagrįstas islamo normomis, nors didžiuma talibų buvo beraščiai, neskaitę Korano. Negana to, Vakarai tikėjosi, kad naujoji padėtis Afganistane (po talibų atėjimo į valdžią 1996 m.) padės sukurti alternatyvų energetinių resursų iš Centrinės Azijos eksporto kelią – per Afganistaną, aplenkiant Rusiją.
Šiandien ir JAV, ir Pakistanas skina vaisius, kaip istorijoje apie užantyje laikytą gyvatę. Belieka tik pakartoti: Talibanas Pakistane rado ne prieglobstį, o tiesiog sugrįžo namo.
Aušra Radzevičiūtė
