Po SSRS griūties sovietinė nomenklatūra niekur nesidėjo, o tik šiek tiek išoriškai pasikeitė, įsitikinęs prestižinės aukštosios mokyklos profesorius Julijus Nisnevič. Tai jis įrodo savo naujojoje ataskaitoje, su kuria susipažinęs leidinys „bg.ru“ pateikia sutrumpintą Rusijos nomenklatūros istoriją.
Nomenklatūra – tai ypatinga socialinė klasė, o paprasti vadovai. Jie turi savų privilegijų, savo tvarką ir savo vidinę struktūrą. Rusijos nomenklatūra yra sovietinės įpėdinė, įsitikinęs politologas.
„Nomenklatūrščikai“ turi gana nepastovią struktūrą, joje nuolat vyksta kova dėl valdžios ir savų interesų. Ji negali egzistuoti be „atramos taško“, mano J. Nisnevič.
Kodėl sovietinė nomenklatūra neišnyko 90-aisiais
Sovietinė nomenklatūra faktiškai buvo atskiras, ypatingas socialinis sluoksnis. Ta sistema gimė dar Josifo Stalino valdymo metais: bet kurį vadovą skyrė partijos valdantieji organai. Palaipsniui valdančiųjų sluoksnis darėsi vis didesnis ir vis labiau atsiribojo nuo likusios visuomenės, parsimušti į ją tapo itin sudėtinga. Taip palaipsniui iš paprastų valdininkų ji tapo išskirtine socialine klase. Sovietų laikais nomenklatūra faktiškai valdė liaudies turtą ir gaudavo iš to pelną.
Atrodė, kad 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios įvykiai turėjo sunaikinti sistemą. Tačiau taip neatsitiko.
SSRS griūtį lėmė dvi jėgos. Iš vienos pusės, to norėjo demokratiškai nusiteikę didžiųjų miestų gyventojai. Iš kitos, dalis nomenklatūros taip pat jau negalėjo savęs realizuoti egzistuojančioje sistemoje: jiems buvo reikalingas karjeros augimas, kurį buvo sunku realizuoti toje sistemoje, kai visos pareigos buvo užimtos – aukščiausia partinė valdžia buvo praktiškai nepakeičiama. Abi šios jėgos suvokė, kad sovietinė valdžia yra neefektyvi.
1991 metais, po SSRS griūties, į valdžią atėjo grupė demokratų ir jaunosios nomenklatūros dalies, ieškojusios sau greito karjeros augimo būdų. Borisas Jelcinas buvo tipinis pastarųjų atstovas. Priimant sprendimus turėjo įtakos ir senoji sovietinė nomenklatūra, kuri stengėsi išsaugoti dalį sovietinės praeities, – jos valdžios centras buvo Rusijos TFSR Aukščiausioji Taryba, kuri susiformavo dar iki SSRS griūties.
Faktiškai naujoji Rusijos valdančiojoje viršūnėlėje atsidūrė tie patys sovietiniai valdininkai iš nomenklatūros. Netrukus Jegoras Gaidaras buvo pakeistas „ūkišku“ Viktoru Čenomyrdinu. O sovietinė nomenklatūra ir toliau tęsė savo poveikį šalyje priimamiems sprendimams.
Vidutiniai ir žemiausi valdininkų sluoksniai iš esmės nieko nenulėmė: tai buvo vis tie patys sovietiniai vadybininkėliai su jų popieriniu darbu ir sprendimų užkulisiuose priėmimu. Jų darbo principai nuo sovietinių laikų mažai kuo pasikeitė.
Nomenklatūros verslininkai
1990-ųjų privatizacijos pagrindinis tikslas, anot eksperto, buvo atimti iš sovietinės nomenklatūros pagrindinį turtą – nuosavybę. Tačiau bendrovių akcijos vėliau atiteko tiems, kurie buvo vienu ar kitu būdu susiję su elitu. Faktiškai fabrikai ir kita nuosavybė atsidūrė apie 10 tūkst. verslininkų, susijusių su valdininkais, rankose.
Paskutinį XX a. dešimtmetį Rusijoje atsiradę verslininkai vienu ar kitu būdu buvo susiję su nomenklatūra. Be ryšių su valdininkais buvo neįmanoma užsidirbti pirminiam kapitalui. Faktiškai tai buvo nomenklatūros draugai ar giminės.
Pradėję kaupti kapitalą oligarchai pradėjo daryti vis didesnę įtaką šalies politiniams sprendimams ir užsiimti savo interesų lobizmu. Tai buvo naujasis nomenklatūros vystymosi etapas: dabar jame buvo ne tik valdininkai, tačiau ir turtingi verslininkai, kurie buvo susiję su pirmaisiais.
Tačiau jokios politinės arba ekonominės konkurencijos tokioje sistemoje ir būti negalėjo. Visi buvo tarpusavyje susiję, konkuravo tik asmeniniai ir grupiniai interesai.
Nuo 1995-ųjų pradėjo dygti Rusijos Dūmos deputatai – lobistai. Bendrovės pradėjo keisti savo interesų atstovavimo taisykles. Šis procesas tęsiasi iki šiol.
Vis daugiau ir daugiau „žmonių su antpečiais“
2000-aisiais Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas. Tačiau nomenklatūros tai niekaip nepaveikė.
Baigiantis Boriso Jelcino valdymo metams naujoji Rusijos nomenklatūra jau buvo galutinai susiformavusi: į ją įėjo buvusi sovietinė nomenklatūra, artimi jai verslininkai ir kariškiai.
Pirmąjį XXI a. dešimtmetį nomenklatūros evoliucija tęsėsi: dabar į valdžią atėjo daug „žmonių su antpečiais“. Palyginus su 1988-ais, jų skaičius valdžios struktūrose išaugo 7 kartus. Jie sudaro 25 proc. palyginus su 3,7 proc. valdant Michailui Gorbačiovui ir su 1999-ųjų 17,4 proc. Anot profesoriaus, būtent tai ir sumažino valdžios kokybę ir profesionalumą. Tie žmonės yra sovietinės nomenklatūros palikuonys.
Pati nomenklatūra stabilumu nepasižymi. Čia nuolat vyksta kova dėl valdžios tarp skirtingų grupuočių, kurios konkuruoja tarpusavyje. Norėdama toliau egzistuoti, nomenklatūra yra priversta kurti sau „atramas“ įstatymų ar idėjų pavidalu. Todėl nuolat pateikia keitimus netgi į tokius įstatymus, kaip Konstitucija.
Be to, Rusijos nomenklatūra dar ir plečiasi: nuo 2000-ųjų valdininkų skaičius Rusijoje padidėjo trečdaliu. Jeigu 2000 metais valdžios įstaigose dirbo 1,1 mln. žmonių, tai 2012-ais – beveik 1,6 mln. Aišku, toli gražu ne visi valdininkai yra nomenklatūros dalis, tačiau bendrai pažvelgus „valdžiažmogių“ kiekis tik auga. Tai, beje, nomenklatūrą verčia mažiau stabilia, teigia J. Nisnevič.
