Pasak šiandieninės Rusijos istorikų ir politikų, 1939 m. SSRS nepuolimo, draugystės ir sienų sutartys su Vokietija (pasaulyje labiau žinomas kraupus neoficialus jų pavadinimas – “Molotovo-Ribbentropo paktai”) su visais slaptaisiais šių dokumentų protokolais, sunaikinusiais Lenkiją ir Baltijos šalis, automatiškai nustojo galioti, kai vokiečių nacionalsocialistai 1941 m. birželio 22 d. užpuolė sovietus. Tačiau lygiai prieš 65 metus, 1944 m. rugpjūčio 1 d., prasidėjęs lenkų patriotų sukilimas Varšuvoje - akivaizdus įrodymas, kad net ir ketvirtaisiais nuožmaus stalininės Rusijos karo su hitlerine Vokietija metais Maskva ir Berlynas nuosekliai laikėsi 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties papildomo protokolo teksto: “Ar Lenkijos valstybė išliks ir kaip atrodys jos sienos, galutinai paaiškės tik rutuliojantis politiniams procesams”. O lenkų sukilėliai, tikėjęsi, anot kinų posakio, “sutraiškyti gyvatės galvą savo priešo ranka”, buvo lygiai taip pat apgauti ir sunaikinti kaip lietuvių pokario partizanai, dešimtį metų naiviai laukę, kol dėl mažos Lietuvos laisvasis pasaulis stos į karą su blogio imperija.
Netikėtas siužeto vingis
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio komunistinėje Lenkijoje, o po kelerių metų ir gretimoje sovietų Lietuvoje nuolat būdavo rodomas nepaprastai populiarus televizijos serialas “Keturi tankistai ir šuo”, sukurtas pagal rašytojo Janušo Pšimanovskio (Janusz Przymanowski) to paties pavadinimo romaną. Vienas filmo epizodų rodė, kaip lenkišku ereliu pažymėto tanko internacionalinės įgulos nariai (du šimtaprocentiniai lenkai, gruzinas ir surusėjęs lenkas (lietuvis?) Algirdas Jarošas (Olgierd Jarosz) (beje, romane – tikras rusas Vasilijus Semionovas), pakeliui sunaikinę visus vokiečių bunkerius, 1944 m. rugpjūčio pradžioje kartu su raudonarmiečiais išstūmė Vermachtą iš Varšuvos priemiesčio Pragos ir jau važiavo tiltu per Vislą į Lenkijos sostinės širdį. Tačiau nuo tos akimirkos prasideda keistas filmo (ir romano) siužeto vingis. Tankas sprogsta, įgulos nariai netenka sąmonės, paguldomi į karo ligoninę, atsigauna tik po kelių mėnesių ir, kol visai pasveiks, leidžia dienas užmezginėdami meilės romanus su rusų sanitarėmis.
Kremliui svetimas karas
Filmo režisieriui ir scenaristams nebuvo kito pasirinkimo. Juk Maskvos cenzoriai nebūtų leidę parodyti, kad tuo metu, 1944 m. rugpjūtį – spalį, Varšuvos priemiesčiuose patogiai įsitaisę, amerikietiškos troškintos kiaulienos iki soties prisikirtę rusų kareiviai ir jų viršininkas, 1-ojo Baltarusijos fronto vadas lenkas Konstantinas Rokosovskis (Konstanty Rokossowski) mieguistai stebėjo, kaip vos už kelių šimtų metrų vokiečių kariuomenė liepsnosvaidžiais degina, stambaus kalibro kulkosvaidžiais šaudo lenkų tautos žiedą (90 proc. sukilėlių buvo jauni inteligentai, studentai, moksleiviai) ir su žeme sulygina Lenkijos sostinę (pasibaigus sukilimui mieste liko tik 15 proc. nesugriautų pastatų). Nors buvusiam “ponų Lenkijos ir Japonijos šnipui” K.Rokosovskiui, 1937 m. Stalino paliepimu įmestam į kalėjimą, sovietų tardytojai 1939 m. išmušė priekinius dantis, sulaužė tris šonkaulius, plaktuku sutrupino kojų pirštus ir kelis kartus vedė sušaudyti, Stalino palankumą vėl atgavęs, į maršalus pakeltas Sovietų Sąjungos didvyris, Varšuvos geležinkelio inspektoriaus sūnus K.Rokosovskis 1944 m. rudenį prie savo gimtojo miesto vartų klusniai vykdė Kremliaus įsakymą: ”Tai svetimas karas!”
Svetimomis rankomis sunaikino antikomunistinę organizaciją
Varšuvos sukilimas tęsėsi iki 1944 m. spalio 3-iosios. “Persitvarkiusi ir atgavusi kovinę dvasią” sovietų kariuomenė į Lenkijos sostinę įžengė 1945 m. sausio 17 d., praėjus 15 savaičių po to, kai išbadėję, sužeistomis, gangrenuojančiomis kojomis ir rankomis, nebeturintys šovinių, granatų, vaistų, tvarsčių Varšuvos sukilėliai iškėlė baltą vėliavą, o jų vadovybė su generolu Tadeušu “Miškiniu” Komorovskiu (Tadeusz “Bór” Komorowski) priešakyje buvo sugrūsta į Vokietijos nacionalsocialistų koncentracijos stovyklas. Per Varšuvos sukilimą žuvo 18 tūkst. stipriausios Rytų Europoje antikomunistinės organizacijos “Armia Krajowa” (“Tėvynės kariuomenė”) narių. Kremlius žiūrėjo toli į priekį – svetimomis rankomis sunaikino visus “priešiškus elementus”, kurie po karo būtų trukdę Lenkiją paversti klusnia Maskvos tarnaite.
Naujausia Molotovo-Ribbentropo pakto traktuotė
Skrupulingai laikydamiesi Molotovo-Ribbentropo pakto “raidės ir dvasios” 1940 m. pavasarį Katynės miške prie Smolensko enkavėdistai belaisvius lenkus žudė patys vieni. 1944 m. rudenį Varšuvoje sovietai buvo žudynių bendrininkai. Po 70 metų Molotovo-Ribbentropo paktą Kremlius kaip Feniksą prikelia iš pelenų tuomet, kai šalys, paminėtos tame dokumente (Lietuva, Latvija, Estija), ima per daug šakotis, bando siekti energetinės nepriklausomybės ir geopolitinio savarankiškumo. Naujausias slaptųjų protokolų pritaikymo būdas: Maskvos perspėjimas Lietuvai – jeigu ne 1939 m. sutartis, šiandien neturėtumėte Vilniaus.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
