Mokslininkai atliko neįprastą bandymą, kurio penktadienį paskelbti rezultatai rodo, kad beveik 100 procentų apklaustų žmonių, apibūdindami Leonardo da Vinci portrete pavaizduotos moters veido išraišką, nurodė, kad ji yra neabejotinai „laiminga“.
„Mes tikrai buvome pritrenkti“, – sakė vienas tyrimo autorių Vokietijos Freiburgo universiteto neurobiologas Juergenas Kornmeieris (Jurgenas Kornmejeris) naujienų agentūrai AFP.
J.Kornmeieris su bendradarbiais pasinaudojo šiuo bene garsiausiu pasaulyje portretu, norėdami išsiaškinti, kaip žmonės supranta tokią vizualinę informaciją kaip veido išraiška.
„Mona Lisa“, italų vadinama „La Gioconda“ (Džokonda), dažnai yra laikoma emocinės enigmos simboliu.
Iš pirmo žvilgsnio daugeliui atrodo, kad moteris maloniai šypsosi, tačiau žvelgiant ilgiau, jos šypsena pavirsta pašaipia arba net liūdna.
Pasinaudodami nespalvota XVI amžiaus paveikslo kopija kaip pagrindu, mokslininku nežymiai pakeitė modelio lūpų kampučius, juos šiek tiek pakeldami arba nuleisdami ir taip padarydami aštuonis panašius paveikslėlius, iš kurių keturiuose Džokonda buvo šiek tiek „laimingesnė“ ir keturiuose šiek tiek „liūdnesnė“. Gautą devynių paveikslėlių rinkinį 12 tyrime dalyvavusių žmonių peržiūrėjo 30 kartų.
Kiekvieną kartą, žiūrėdami į atsitiktine tvarka rodomus paveikslėlius tyrimo dalyviai turėdavo apibūdinti, ar juose pavaizduota moteris yra laiminga ar liūdna.
„Atsižvelgiant į meno istorijos aprašymus mes manėme, kad originalas bus labiausiai dviprasmiškas“, – kalbėjo J.Kornmeieris.
Tačiau „mūsų dideliam nustebimui mes sužinojome, kad Da Vinci originale (veido išraiška) yra ... suvokiama kaip laiminga“ net 97 proc. atvejų, pareiškė mokslininkas.
„Viskas – kontekste“
Antrojoje eksperimento dalyje „Mona Lisa“ originalas buvo rodomas su aštuoniomis „liūdnesnėmis“ jos versijomis, kuriose lūpų kampučiai bus dar labiau nuleisti žemyn, Šio tyrimo dalyviai vis tiek nurodė, kad originale pavaizduota moteris yra laiminga, tačiau kitus aštuonis paveikslėlius interpretavo skirtingai.
„Juos (paveikslėlius) įvertino kaip truputį liūdnesnius nei pirmajame eksperimente“, – sakė J.Kornmeieris.
Tyrimo išvados patvirtina, kad „mes neturime griežtai fiksuotos laimės ir liūdesio skalės mūsų smegenyse“ – ir daug kas priklauso nuo konteksto, paaiškino tyrėjas. „Mūsų smegenys sugeba labai labai greitai perskaityti visą lauką. Mes aprėpiame visą plotą, o tada pritaikome mūsų vertinimą“, pasinaudodami mūsų ankstesnių jutiminių patirčių atmintimi, sakė jis.
Pasak J.Kornmeierio, šio proceso suvokimas yra svarbus psichinių sutrikimų tyrimui.
