Visuomenės apklausos rodo, kad labiausiai nusiteikę prieš kitataučius yra ne išsilavinimo neturintys Rusijos provincijos gyventojai, o universitetinį išsilavinimą įgiję Maskvos ir Sankt Peterburgo vaikinai. Žinoma, šiuose miestuose yra susitelkę daugiausia atvykėlių, čia nuolat girdimi „senųjų“ gyventojų skundai dėl didelio imigrantų antplūdžio. Šiuose miestuose laikraščiai yra pilni skelbimų, informuojančių apie išnuomojamus butus. Skelbimo apačioje dažnai yra priduriama: „Išnuomojame tik rusų tautybės žmonėms.“
Vis dėlto tas faktas, kad išsilavinimas neprideda tolerantiškumo ir platesnių pažiūrų, atspindi tiek Rusijos švietimo sistemos, tiek pačios Rusijos demokratijos (jeigu taip galima pavadinti šios šalies politinę santvarką) netobulumą, kuris pasireiškia liberalios tradicijos ir brandžios pilietinės visuomenės, kurioje ksenofobinės pažiūros yra nustumiamos į viešojo diskurso paribius, nebuvimu.
Ksenofobija, nukreipta prieš vidinius priešus, yra glaudžiai susijusi su ksenofobija, nukreipta prieš išorės priešus. Rusijos Jurijaus Levados analitinio centro sociologai iliustruoja šį teiginį skaičiais, pabrėždami, kad 1988–1989 m. ksenofobijos lygis šalyje buvo mažiausias: su teiginiu, kad Rusija turi priešų, tuomet sutiko tik 13 proc. gyventojų. Remiantis šiais sociologais, šiandien Rusijos visuomenė yra tiesiog „infekuota“ ksenofobijos virusu, o su teiginiu, kad Rusija turi priešų, sutinka nuo 70 iki 77 proc. žmonių.
Kuo giliau rusų kolektyvinėje sąmonėje šaknis leido nuostata, kad Rusija yra apsupta išorės priešų, tuo labiau stiprėjo antiamerikietiškos nuotaikos. Vis dėlto reikia aiškiai atskirti pyktį bei priešiškumą, nukreiptus į atskiras valstybes, ir priešiškumą tų valstybių piliečių atžvilgiu. Ukrainiečiai, tiek gyvenantys Ukrainoje, tiek gyvenantys ir dirbantys Rusijoje, yra laikomi savais, nors Ukrainos valstybė nėra laikoma draugiška Rusijai. Remiantis Rusijos viešosios nuomonės tyrimo centro duomenimis, 2007 m. liepą, dar net nenurimus „Bronzinio kario“ paminklo perkėlimo istorijos aistroms, absoliuti dauguma apklaustų Rusijos gyventojų neigiamai vertino Estijos vyriausybę, tačiau tik trečdalis apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį estų atžvilgiu.
Kita vertus, atrodo, kad valstybių galima nemėgti ir iš toli, kaip yra nemėgstamos JAV, tačiau priešiškumas žmonėms ryškiau pasireiškia tik jiems „priartėjus“ – gausiai imigravus į Rusiją.
Kinija ir jos pasiektais laimėjimais Rusijoje yra žavimasi, tačiau kinai, plūstantys tiek į rytines Rusijos teritorijas, tiek į didžiuosius šalies miestus, nėra mylimi. Dauguma režimų, esančių Centrinės Azijos regione, palaiko itin draugiškus santykius su Rusija, tačiau imigrantai iš šių šalių, niekinamai vadinami „čiurkomis“, dažniausiai tampa ultranacionalistų aukomis.
Ksenofobija ir organizuota veikla
Priešo grėsmė sutelkia žmones, socialines ekonomines problemas padarydama antraeilės svarbos. Galbūt dėl to Rusijos valdžia dažnai užmerkia akis ir nekreipia dėmesio į ksenofobišką propagandą ir akcijas. Kremliui lojalaus jaunimo organizacija „Naši“ retai kada įsitraukia į tiesioginę ksenofobiją ar rasizmą, tačiau kaip tik šios organizacijos nariai trukdė Estijos ambasados darbą, persekiojo Estijos ir Didžiosios Britanijos ambasadorius, aktyviai dalyvavo 2007 m. Taline vykusiose riaušėse, lydėjusiose „Bronzinio kario“ paminklo perkėlimą.
2007 m. duomenimis, apie 500 tūkstančių rusų jaunuolių priklauso įvairioms ekstremistinėms grupuotėms. Žinoma, prokremliška „Naši“ tikrai nėra valdžios laikoma ekstremistine grupuote, kaip ir daugelis kitų, kurios dažniausiai neapsiriboja vien tik ksenofobine retorika.
Grupė, pasivadinusi „Mestnyje“ („Vietiniai“), 2007 m. rudenį Maskvoje surengė nelegalių imigrantų gaudymo akciją: siūlydami iš pažiūros kaip užsieniečiai atrodantiems žmonėms pelningą darbą, jie nuveždavo šiuos ne į žadėtą darbovietę, o į migracijos tarnybą. Už imigracijos taisyklių pažeidimą buvo sulaikyti 72 žmonės. Migracijos tarnybos vadovui beliko padėkoti „Mestnyje“ nariams už atliktą naudingą bendruomenei veiklą, kas ir buvo padaryta.
Rusijos teismai yra paskelbę ekstremistinių grupuočių ir organizacijų sąrašą, kurį daugiausia sudaro įvairios regioninės arba islamiškos pakraipos organizacijos, tačiau jame nėra Slavų unijos ar Judėjimo prieš nelegalią imigraciją. Pastarosios organizacijos, besiskelbiančios vietinių gyventojų gynėja nuo agresyvių atvykėlių, nariai dažnai įsivelia į muštynes su kaukaziečiais (taip dar vadinami imigrantai iš visų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių), organizacijos interneto svetainė pilna įvairiausiomis formomis pateiktos rasistinės propagandos. Šių metų rugpjūtį prasidėjus karui Gruzijoje, Judėjimo prieš nelegalią imigraciją nariai išplatino pranešimą, kuriame Rusijoje gyvenantys gruzinai buvo apkaltinti sabotažu ir siekiu sužlugdyti Rusijos ekonomiką, jame buvo pabrėžta, kad gruzinai nusipelno būti išsiųsti į pabėgėlių stovyklas. Rusijos ir Gruzijos karo metu visa Rusijos žiniasklaida buvo pilna antigruziniškų pasisakymų, tad nenuostabu, kad, išplatinęs šitokį pranešimą, Judėjimas prieš nelegalią imigraciją nesulaukė jokios oficialiosios valdžios reakcijos.
Atrodo, kad šitokios atvirai rasinę neapykantą kurstančios organizacijos laisvai veikia Rusijoje, o atvirai ar subtiliau reiškiama ksenofobija atitinka oficialią valstybės poziciją. Ši šalis dar kartą apkaltina savo „mažąsias“ priešes, tokias kaip Estija, fašistavimu, tačiau pati nesugeba (ar nenori) pažaboti nevaržomai joje veikiančių ir fašistiniais metodais bei fašistine retorika besinaudojančių grupuočių. Maskvos žmogaus teisių biuro vadovas A. Brodas yra pažymėjęs, kad Rusijoje susiklostė pavojinga situacija, kai tuo pačiu metu yra ir kovojama, ir žaidžiama su fašizmu bei nacizmu.
Agnė Kazlauskaitė
Pirmoji straipsnio dalis
