Buvo sunku nesuprasti žinios, kurią Barack Obama siuntė kartu su galinga ir puikia, už jo ant scenos Čikagoje išsirikiavusia komanda. „Aš surinkau šią komandą, nes labai tikiu stipriomis asmenybėmis ir stipriomis nuomonėmis“, – apie asmenis, kuriuos pasirinko vykdyti nacionalinio saugumo politiką, teigė išrinktasis prezidentas. Trys svarbiausi tos komandos nariai neabejotinai atitinka šį apibūdinimą. Su Hillary Clinton B. Obama gauna valstybės sekretorę, kuri su juo iki skausmingų kraštutinumų kovojo demokratų preliminarių rinkimų sezone, kurio metu labiausiai buvo susitelkta ties klausimu – kuris yra geriau pasirengęs būti vyriausiuoju kariuomenės vadu. Atsivesdamas į pensiją išėjusį James Jones ir paskirdamas jį savo nacionalinio saugumo patarėju bei išlaikydamas gynybos sekretorių Robert Gates, B. Obama atsigręžia į du vyrus, kurie galėjo atrodyti daug akivaizdesni pasirinkimai, jei Baltuosius rūmus būtų laimėjęs John McCain. Visi trys buvo priešingoje pusėje nei B. Obama esminiu pastarojo dešimtmečio užsienio politikos klausimu: ar įsiveržti į Iraką.
Tai, ką B. Obama vadina stiprybe, gali skambėti kaip ginčų ar net nesėkmės receptas, ypač jei atsižvelgiama į tai, kas atsitiko su George W. Bush pirmąja užsienio politikos komanda, kurioje taip pat buvo nemažai stiprių asmenybių. Ta komandos sudėtis buvo tokia kupina rūmų intrigų, kad gynybos sekretorius Donald Rumsfeld atsisakydavo dalyvauti svarbiausiuose nacionalinio saugumo patarėjos Condoleezza Rice sušauktuose susirinkimuose. Nepaisant visų savo garsių galių, valstybės sekretorius Colin Powell buvo išstumtas iš tikrojo sprendimų priėmimo – ir tai žinojo jo lankomi užsienio vadovai. Ir viceprezidentas Dick Cheney pats savaime buvo galios centras. „Kai pasižiūri į komandą, kurią atsivedė George W. Bush, tai ją sudarė labai talentingi ir patyrę žmonės“, – sako Užsienio reikalų tarybos gynybos ekspertas Stephen Biddle. – „Tačiau tai virto tragedija, nes prezidentas labai prastai valdė savo personalą ir negalėjo išspręsti tarp jo žmonių kilusių ginčų.“
Atrodytų, kad B. Obama komanda turi dar didesnį ginčų potencialą, atsižvelgiant į tai, kaip jos nariai su išrinktuoju prezidentu ir vienas su kitu nesutarė ne tik dėl Irako karo, bet taip pat ir dėl daugybės kitų politinių frontų, tarp kurių yra Iranas, Afganistanas, raketinė gynyba bei arabų ir Izraelio konfliktas. Tačiau B. Obama tvirtina, kad, nepaisant visų jų nuomonių skirtumų praeityje, jie gali dirbti drauge: „Jie nebūtų sutikę prisijungti prie mano administracijos ir aš nebūčiau jų prašęs būti šios administracijos dalimi, jei mes neturėtume esminės bendros vizijos.“
Gerėjanti situacija Irake padėjo atsirasti tai konvergencijai – ypač tarp perimančio pareigas prezidento ir jo būsimo gynybos sekretoriaus. Prezidentinės kampanijos metu R. Gates kritikavo B. Obama 16 mėnesių kariuomenės išvedimo grafiką, bet dabar neatrodo, kad tas pasiūlymas labai skiriasi nuo saugumo susitarimo, kurį per tą laiką G.W. Bush administracija pasirašė su Bagdado vyriausybe. Taip pat R. Gates neprieštaravo B. Obama planui į svarbiausią Pentagono biurokratijos ešeloną, kuriame dabar daugiausiai dirba D. Rumsfeld kadencijos pareigūnai, paskirti savo paties šalininkus. „Tradiciškai kiekvienas naujas prezidentas užpildo valstybės tarnybos postus Gynybos departamente“, – sakė R. Gates. – „Dabar nebus kitaip.“
Kalbant apie ateitį, tai tiek B. Obama, tiek R. Gates yra įsitikinę, kad siekiant kitas šalis pakreipti taip, kaip naudinga JAV interesams, turi būti mažiau akcentuojama karinė galia ir daugiau naudojama diplomatija bei užsienio pagalba. Ekonominės krizės metu vienas keblus klausimas bus, kiek pinigų tam persiorientavimui turės ateiti iš Pentagono biudžeto.
Šis „minkštosios galios“ akcentavimas reikštų netgi dar didesnį naujosios valstybės sekretorės H. Clinton vaidmenį. Būdama gerai žinoma užsienyje, ji vis tik supranta, kad tikrą įtaką užsienyje ji turės tik jei bus matoma, kad ji ją turi vidiniame B. Obama rate namuose. Vienas iš H. Clinton reikalavimų buvo garantija, kad su prezidentu ji turės tiesioginę susisiekimo liniją, kada tik jai atrodys, jog to reikia. Ji taip pat primygtinai reikalavo pati išsirinkti savo komandą Valstybės departamente.
Visam tam veikti padedantis raktas greičiausiai bus žmogus, kuris iš triumvirato yra mažiausiai pažįstamas. 6 pėdų ir 5 colių ūgio į pensiją išėjęs generolas J. Jones, kuris bus pagrindinis užsienio politikos patarimų teikėjas naujajam prezidentui, buvo pirmasis jūrų pėstininkas, tarnavęs Vyriausiuoju sąjungininkų vadu (Supreme Allied Commander) Europoje ir kuris, panašiai kaip D. Eisenhower, yra patrauklus abiem partijoms. Bet jis nebuvo B. Obama kampanijos patarėjų rate ir, kaip teigiama, atsispyrė pirminiams darbo pasiūlymams, bijodamas, kad gali susidurti su tokio pat pobūdžio kova, su kuria susidūrė C. Rice, kuomet ji buvo G.W. Bush nacionalinio saugumo patarėja. B. Obama J. Jones pažadėjo galią ir tokį priėjimą, kurio jam reikės.
J. Jones yra žinomas kaip pats turintis aštrius politinius įgūdžius ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl William Cohen jį įdarbino savo vyresniuoju padėjėju karo klausimais, kai respublikonas W. Cohen buvo B. Clinton administracijos gynybos sekretoriumi. „Aš norėjau Jim, nes jis žinojo, kur buvo palaidoti kūnai“, – sako W. Cohen. – „Ir aš norėjau būti tikras, kad maniškis nebus tarp jų.“ J. Jones darbą gali palengvinti tai, kad H. Clinton ir R. Gates jį gerbia. H. Clinton jį žino dėl savo kadencijos Senato ginkluotųjų tarnybų komitete (Armed Services Committee), o R. Gates, nors jis niekada su J. Jones nedirbo, žino jį iš reputacijos iš jų abiejų Pentagone praleistų metų. Vis dar labai neaiškus yra vaidmuo, kurį šiame subtiliame susitarime atliks Joe Biden. Savo viceprezidentu B. Obama jį pasirinko daugiausiai dėl jo užsienio politikos kvalifikacijos. Ir tas faktas, kad jis bus labai arti Baltuosiuose rūmuose, reiškia, kad J. Biden tikrai turės galimybių prisidėti prie svarbių politinių klausimų. Bet niekas nesitiki, kad užkulisiuose jis bus tokia didelė jėga kaip kad buvo D. Cheney ar kad jis sau užgrobs visą postą.
Iš jų visų R. Gates tikriausiai geriausiai suvokia, kas bus ateityje. Kaip bebūtų, B. Obama bus aštuntasis prezidentas, kuriam jis tarnauja. „Neabejotina, kad nesutarimų bus“, – sako R. Gates, – „ir prezidentas turės priimti sprendimus.“ Galingai komandai gali pasisekti, bet tik jei visi sutiks, kas yra viršininkas.
Parengta pagal Time
