Sunku žodžiais apsakyti 17-metės Chiurem jaudulį ir nerimą, kai 1520 m. ji auksine karieta buvo vežama Konstantinopolio gatvėmis į sultono rezidenciją – Topkapio rūmus. Kodėl būtent ji buvo išrinkta iš šimtų gražių sugulovių aplankyti didįjį sultoną Siuleimaną? Chiurem nerado atsakymo į šį klausimą, nes daugelis moterų jo hareme buvo gražesnės už ją.
„Ji jauna, ne itin graži, bet kupina gyvybės“, – apie sugulovę rašė Venecijos diplomatas. Sklandė gandai, kad pats sultonas norėjo pamatyti Chiurem, nes jį sužavėjo jos šypsena ir skaisčiai raudoni plaukai.
Chiurem atitraukia užuolaidėlę ir žiūri į didingas didžiausio ir nuostabiausio Europos miesto, kurį priversta vadinti namais, gatves. Prieš ketverius metus ją iš tėvynės Kijevo Rusios (dabartinės Ukrainos) pagrobė Krymo totoriai, o paskui pardavė į vergiją. Net jos vardą pakeitė. Naująjį vardą hareme ji gavo dėl savo pakilios dvasios. Chiurem reiškia kupina džiaugsmo.
Taigi, Chiurem keliauja susitikti su vienu galingiausių pasaulio vyrų ir yra gerai tam pasiruošusi. Būdama karališkoji sugulovė, ji yra išmokyta meilės meno. Nuo jos sugebėjimo patenkinti sultoną priklausys, ar jis vėl norės ją pamatyti, ir ar ji pastos. Visi pastarųjų ketverių jos gyvenimo metų įvykiai buvo susiję su šia akimirka.
Ištvirkęs sultonas šėlo hareme
Siuleimanas Didysis buvo ilgiausiai valdęs Osmanų imperijos sultonas. Jis užsitikrino gerą vardą užkariavęs didelius žemės plotus (užėmė dabartinio Irako, Serbijos ir Vengrijos teritorijas), taip pat jis buvo puikus diplomatas ir mylėjo moteris.
Venecijos diplomatai Konstantinopolyje pastebėjo, kad sultonas buvo „ypač geidulingas“ ir dažnai naktimis jį aplankydavo moterys iš karališkojo haremo, esančio senuosiuose Eski Saray rūmuose. Taip Siuleimanas išpildė visus osmanų lūkesčius – sultonas turėjo turėti daug sugulovių ir susilaukti kuo daugiau sūnų. Tačiau jam nebuvo leista vesti, nes žmona galėjo sutrukdyti priimti tinkamus sprendimus.
Sugulovės buvo jaunos mergelės, kurios buvo pagrobtos iš savo šeimų tolimuose kraštuose ir atvežtos į Konstantinopolį sultonui dovanų. Čia joms tekdavo atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu: jos buvo priverstinai atverstos į islamą, turėjo kalbėti turkiškai ir išmokti osmaniškų tradicijų.
Sugulovei buvo garbė būti išrinktai aplankyti sultono rūmus – ir daug moterų Siuleimano hareme mėgavosi šia malone. Iki pat tos nakties, kai jį aplankė Chiurem.
Vieno sūnaus sultonui nepakako
Pirmasis Chiurem susitikimas su Siuleimanu praėjo taip gerai, kad sultonas norėjo ją vis dažniau matyti savo miegamajame, kur jie, be kita ko, mėgavosi jų bendra meile poezijai. Po 13 mėnesių ji pagimdė sūnų Mehmedą. Tapusi princo motina, Chiurem tapo rūmų elito dalimi ir buvo apgyvendinta naujuose, prabangiuose apartamentuose su nuosavais tarnais.
Tačiau Mehmedas nebuvo pirmas eilėje į sostą. Ši garbė buvo tekusi vyriausiam Siuleimano sūnui Mustafai, kurio sultonas susilaukė su sugulove Mahidevran. Vaikų mirtingumas tais laikais buvo didelis, todėl buvo tikimasi, kad Siuleimanas susilauks daugiau sūnų su kitomis moterimis. Sugulovei buvo leista pagimdyti tik vieną sūnų, tad pastojus jai būdavo draudžiama matytis su sultonu.
Tačiau įvyko nepaprastas dalykas: Chiurem pagimdžius sūnų, sultonas pasikvietė ją į savo miegamąjį.
Chiurem varžovė ištremiama
1521–1526 m. Chiurem pagimdė sultonui tris sūnus – Mehmedą, Selimą ir Abdulą, taip pat dukrą Mihrimah. Vaikų pulkas patvirtino daugelio jau seniai puoselėtą įtarimą: sultonas Siuleimanas nepaisė imperijos tradicijų ir tapo monogamiškas.
Tokia įvykių eiga labiausiai nepatiko Mahidevran, kuri pajuto, kad ji ir jos sūnus praranda statusą ir įtaką. Daug metų Siuleimanas buvo jai geras, bet dabar Chiurem atėmė visą jo dėmesį.
Mahidevran baiminosi, kad jos konkurentė įtikins sultoną, kad ne Mustafa turėtų tapti sosto įpėdiniu, o jos vaikai, arba netgi apskritai jos sūnumi atsikratys. Daugelį metų abi moterys kovojo viena su kita lediniais žvilgsniais, kol galiausiai Mahidevran pavydas užaugo pernelyg didelis. Ji užpuolė Chiurem, suplėšė jos drabužius ir apdraskė veidą.
Kai sultonas vėliau pasiuntė pasiuntinį atvesti Chiurem, ji atsisakė su juo susitikti.
„Pasakyk sultonui, kad savo sudraskytu veidu nesu verta būti jo akivaizdoje“, – pasakė ji kvietimą įteikusiam eunuchui. Tačiau Siuleimanas vis tiek liepė jai ateiti, o kai jis paklausė, kas nutikę, ji jam pasakė, kad Mahidevran ją sužeidusi.
Siuleimanas nulėkė pas Mahidevran paklausti, ar ši kalta, ši prisipažino, ką padariusi, ir pridūrė, kad Chiurem to nusipelnė. Sultonas baisiausiai įpyko ir ištrėmė ją ir jos sūnų į Manisos regioną toli nuo Konstantinopolio.
Pikti liežuviai ėmė plakti apie Chiurem Sultan
1534 m. Chiurem sultonui buvo pagimdžiusi dar du sūnus, o jos, kaip sultono numylėtinės, statusas buvo dar labiau įtvirtintas, kai Siuleimanas nusprendė ją vesti. Santuoka buvo negirdėtas dalykas, o įspūdingos naujienos sukėlė ažiotažą toli už Osmanų imperijos ribų.
„Įvyko neregėtas dalykas: sultonas vedė vergę iš Rusijos, – pranešė Genujos miesto-valstybės pasiuntinys. – Visi kalba apie vestuves, bet niekas negali pasakyti, ką tai reikš.“
Po vestuvių Chiurem persikėlė į sultono rūmus ir pirmoji Osmanų imperijos istorijoje gavo Haseki sultan – sultonui artimiausio asmens – titulą. Jai taip pat buvo suteiktas Chiurem Sultan vardas, siekiant parodyti, kad ji priklauso sultonų dinastijai. Šis sprendimas buvo dramatiškas pokytis, nes anksčiau moterys neturėdavo jokios įtakos politikoje, o dabar Chiurem atsidūrė įtakingiausių Osmanų imperijos žmonių rate.
Nuo to laiko ji dalyvaudavo visuose susitikimuose, kuriuose būdavo aptariama imperijos ateitis. Ji Konstantinopolyje statė mokyklas, mečetes ir nakvynės namus. Siuleimanui išvykus, jį pavaduodavo. Be to, atsidavusi sutuoktinė siųsdavo sultonui ilgesingus laiškus.
„Dieną ir naktį degu sielvarto ugnyje, nes negaliu būti šalia tavęs“, – rašė ji sultonui, o šis jai atsakė: „Mano širdis pilna liūdesio, akys – ašarų, aš esu tavo meilužis, tu man atneši džiaugsmą.“
Tačiau ne visi tikėjo poros meile. Kadangi sosto įpėdinis Mustafa ir jo motina buvo išsiųsti iš rūmų, pasklido gandai apie Chiurem įtaką, kuri daugeliui tradicinių sultono patarėjų kėlė pasipiktinimą.
„Žmonės kalba, kad ji jį užbūrė, – rašė Venecijos diplomatas Luigi Bassano. – Visas dvaras jos nekenčia, bet kadangi sultonas ją myli, niekas nedrįsta to pasakyti garsiai.“
Sultono elitiniai kariai, janyčarai, taip pat ėmė bruzdėti. Janyčarai mylėjo Mustafą, kuris jau buvo įrodęs, kad yra puikus karys, norintis kautis mūšiuose. Jie bijojo, kad Chiurem įtikins sultoną paskirti vieną iš savo sūnų sosto įpėdiniu.
Janyčarai buvo tokie ištikimi Mustafai, kad 1552 m. jie atvirai prisiekė jam ištikimybę ir pabučiavo jam ranką. Sklandė gandai, kad kartu jie planuoja atvirą maištą prieš sultoną. Siuleimanas nepaisė gandų ir sakė, kad tai tėra prasimanymas.
„Dieve apsaugok, kad mano Mustafa neišdrįstų elgtis taip įžūliai ir nesiimtų tokio neprotingo žingsnio, kol aš gyvenu“, – sakė jis. Tačiau kalbos vis tiek pasėjo sultonui abejonę.
Sultonas pasmerkė mirčiai savą sūnų
1553 m. Siuleimanas buvo įtikintas grįžti į mūšio lauką ir pradėti karą prieš Safavidų imperiją, kuri buvo įsikūrusi dabartinio Irano teritorijoje.
Sosto įpėdinis Mustafa dalyvavo su savo kariuomene. Kampanijos metu sultono didysis viziris Riustemas Paša parašė Mustafai ir paklausė, ar jis su savo kariuomene prisijungs prie tėvo. Tačiau sultonui Paša pasakė, kad sosto įpėdinis ateis jo nužudyti.
Kai Mustafa atvyko į sultono palapinę, Siuleimano sargybiniai jį užpuolė ir nužudė.
Mustafos mirtis sukrėtė Osmanų imperiją. Janyčarai atvirai sukilo ir tik sultonui ištrėmus Riustemą Pašą ir pakėlus kareiviams atlyginimą, jie nurimo.
Tačiau pasklido gandai, kad už sosto įpėdinio mirtį atsakinga Chiurem; ji susivienijo su Riustemu Paša, norėdama užsitikrinti, kad jos sūnūs įgytų valdžią. Riustemas Paša buvo gimęs Balkanuose ir buvo priverstas gyventi Konstantinopolyje kaip ir Chiurem. Ji jam padėjo daugelį metų, pavyzdžiui, suorganizavo jo ir vienintelės sultono bei Chiurem dukters santuoką.
„Jūsų ausys klausėsi rusų raganos žodžių“, – rašė poetė Nisayi, pabrėždama tai, ką galvojo daugelis jos amžininkų.
Tačiau net ir šiais laikais, praėjus 500 metų, niekas nesugebėjo įrodyti, kad Chiurem prikišo bent pirštelį žaidime dėl įpėdinystės.
Chiurem sukėlė naują bangą
Mirus Mustafai, Chiurem užsitikrino savo valdžią ir galėjo atsidėti savo statybų projektams. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus ji praleido statydama didelę ligoninę – tokią, kokios Konstantinopolis nebuvo matęs. Po ilgos ligos 1558 m. ji galop mirė. Liūdintis Siuleimanas pastatė įspūdingą mauzoliejų, kuriame Chiurem buvo palaidota, o po aštuonerių metų jis prisijungė prie savo mylimosios.
Tuo metu Selimas buvo vienintelis gyvas poros sūnus, tačiau sulig juo Osmanų imperijos klestėjimo laikai baigėsi. Selimą jo palikuonys praminė „Prasigėrusiuoju“. 1571 m. jis prarado didžiąją Osmanų imperijos laivyno dalį per galingą jūrų mūšį prieš Ispaniją ir Italijos miestus-valstybes prie Lepanto.
Tačiau vieno dalyko Selimas išmoko iš savo tėvo Siuleimano Didžiojo: Selimas vedė sumanią sugulovę Nurbanu, pradėdamas naują erą, kurioje sultono moterys ne tik gimdė vaikus, bet ir turėjo didelę politinę galią.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Ir kam mums tai ? Atseit, istorija"... Komercinis filmas, kuriame istorija buvo "įvilkta" į romantinį rūbą, tik tiek...
Lietuvos istoriją geriau papasakokit, o ne Turkijos pasakas ...
