Žmonija išgyvena epochą po Šaltojo karo, precedento neturinčią ekonominę ir socialinę krizę, lėmusią didelės pasaulio gyventojų dalies nuskurdimą. Nacionalinės ekonomikos griūva, plinta nedarbas. Badas kilo kai kuriose Afrikos vietose žemiau Sacharos dykumos, taip pat kai kur Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Tokia „skurdo globalizacija“, sunaikinusi pokarinės dekolonizacijos pasiekimus, prasidėjo Trečiajame pasaulyje nuo devintojo dešimtmečio pradžios paskolų krizės ir TVF primestų mirtinų ekonominių reformų.
Naujoji Pasaulio Tvarka minta žmonių skurdu ir natūralios aplinkos destrukcija. Ji generuoja socialinį apartheidą, skatina rasizmą ir etninius prieštaravimus, kenkia moterų teisėms ir dažnai įvelia šalis į tautinius konfliktus. Nuo devyniasdešimtųjų ji išsiplėtė didžiojoje pasaulio dalyje – Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje, buvusio sovietinio bloko šalyse ir „Naujai industrializuotose šalyse“ (NIŠ) – Pietryčių Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.
Pasaulinė krizė bus pragaištingesnė nei ketvirtojo dešimtmečio Didžioji depresija. Čia svarbi geopolitika: kyla regioniniai karai, skyla tautinės visuomenės, suyra ištisos šalys. Tai yra rimčiausia ekonominė krizė moderniojoje istorijoje.
Badas – įvadas
Badas yra „laisvosios rinkos“ plėtros, pasaulinės ekonomikos restruktūrizavimo, prasidėjusio devintojo dešimtmečio krizės metu, rezultatas. Tai ne naujas fenomenas, kaip tvirtinama kai kur Vakarų spaudoje. Pastaroji kalba vien tik apie trumpalaikę paramą ir žemės ūkio žaliavų poreikį, ignoruodama platesnes struktūrines globalinio bado priežastis.
Skurdas ir pastovus alkis viešpatauja. Neseniai šoktelėjusios maisto kainos prisidėjo prie maisto krizės paaštrėjimo. Kainų kilimas smogia skurstantiems gyventojams, kuriems sunku rasti būdų išgyventi.
Daug kur pasaulyje kilo maisto riaušės. Haityje maisto kainos per mažiau nei metus pakilo 40 procentų. Bangladeše 2008-ųjų balandį maždaug 20,000 tekstilės darbuotojų išėjo į gatves, protestuodami prieš maisto kainų šuolį ir reikalaudami didesnių atlyginimų. Ryžių kaina šalyje per paskutinius metus padvigubėjo, ir darbininkams, per mėnesį uždirbantiems tik 25 dolerius, gresia alkis. Dramblio kaulo krante tūkstančiai žmonių žygiavo prie prezidento Laurento Gbagbo namų, skanduodami “mes alkani” ir “gyventi per brangu, jūs mus nužudysite“.
Panašios demonstracijos, streikai ir susirėmimai vyko Bolivijoje, Peru, Meksikoje, Indonezijoje, Filipinuose, Pakistane, Uzbekistane, Tailande, Jemene, Etiopijoje ir visoje pietinėje Afrikoje.
„Sunaikinti vargšus“
Kai didelė dalis pasaulio gyventojų yra atsidūrus gerokai žemiau skurdo ribos, trumpas maisto kainų šuolis yra pragaištingas. Milijonai žmonių visame pasaulyje neįperka tiek maisto, kad galėtų išgyventi.
Tokie šuoliai labai prisideda prie „vargšų eliminavimo“, atnešdami „bado mirtis“. Henris Kissingeris pasakytų: „Kontroliuosite naftą – kontroliuosite valstybes, kontroliuosite maistą – kontroliuosite žmones“.
Šie žodžiai buvo pasakyti 1974-aisiais apie Nacionalinio saugumo memorandumą „Pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimas: įtaka JAV saugumui ir užjūrio interesams“. Pagal jį badas turėjo tapti gyventojų augimo kontrolės priemone.
Nuo 2007 kovo grūdų kainos pakilo 88%. Kviečių kainos per tris metus pakilo 181%. Ryžių kainos per paskutinius tris mėnesius pakilo 50%.
Spekuliavimas grūdų kainomis ir globalinių pokyčių pasekmės
Žiniasklaida dažnai dezinformuoja žmones apie kainų kilimo priežastis, kreipdama dėmesį beveik vien į gamybos kaštus, klimatinius ir kitokius faktorius. Šie faktoriai yra svarbūs, bet iki galo nepaaiškina įspūdingo kainų šuolio.
Maisto kainų augimas yra ir rinkos manipuliacijų, spekuliavimo rezultatas. Pavyzdžiui, grūdų kainos dirbtinai išpučiamos Niujorko ir Čikagos biržose. Verta pastebėti, kad 2007-aisiais susijungė dvi Čikagos biržos, turinčios platų spekuliacinių priemonių pasirinkimą.
Rinkos spekuliacijos kviečių, ryžių ar kukurūzų kainomis gali vykti ir nekreipiant dėmesio į realius prekybos sandorius. Institucijos, spekuliuojančios grūdų rinkoje, nebūtinai pačios parduoda javus.
Spekuliacija sukuria nestabilumą rinkoje, o nestabilumas rinkoje skatina spekuliuoti toliau.
Nuo devintojo dešimtmečio grūdų rinka buvo išreguliuota stebint Pasaulio bankui, JAV ir ES grūdų pertekliumi buvo sistemingai naudojamasi siekiant sužlugdyti valstiečius ir destabilizuoti nacionalinį žemės ūkį. Pasaulio banko paskolos įpareigojo panaikinti prekybinius barjerus importuojamoms žemės ūkio žaliavoms, taip JAV ir ES grūdams vietinėse rinkose imtas taikyti dempingas. Šios ir kitos priemonės privertė subankrutuoti vietinius žemės ūkio produkcijos gamintojus.
„Laisvoji rinka“ grūdams, pritaikyta TVF ir Pasaulio banko, naikina valstietiją ir kenkia „maisto saugumui“. Malavis ir Zimbabvė kadaise buvo turtingos, grūdų perteklių turinčios šalys. Ruanda iki dešimtojo dešimtmečio galėjo apsirūpinti maistu, bet tada TVF įsakė taikyti dempingą JAV ir ES produktams, todėl vietiniai gamintojai subankrutavo. 1991-92 badas ištiko Keniją, labiausiai Rytų Afrikoje apsirūpinusią duonos ištekliais.
Badas globalizacijos amžiuje yra politikos pasekmė. Dėl jo nėra kaltas maisto trūkumas, priešingai, pasaulinis maisto perteklius naudojamas destabilizuojant žemės ūkį besivystančiose šalyse. Globalizacijos epochoje TVF ir Pasaulio banko struktūrinių pertvarkymų programa tiesiogiai atsakinga už badą, nes sistemingai kenkia ekonominei veiklai tiek mieste, tiek kaime, kuri nepasitarnauja pasaulinės rinkos interesams. Žemdirbius spaudžia pasaulinės žemės ūkio korporacijos, vienu metu kontroliuojančios grūdų rinką, derlius, sėklų pardavimą ir maisto apdorojimą.
Pasaulinis žemės ūkis pirmą sykį istorijoje turi galimybę patenkinti visos planetos maisto poreikius, bet tam trukdo pati pasaulinės rinkos sistema. Galimybė auginti maisto produktus yra milžiniška, bet maisto suvartojama labai mažai, nes didelė dalis pasaulio gyventojų skursta. Dar daugiau, žemės ūkio „modernizacija“ atnešė skurdą valstiečiams, padidino bežemių skaičių, degradavo aplinka.
Genetiškai modifikuotos sėklos
1995-aisiais pasaulinės maisto pramonės gigantai, remdamiesi Pasaulio Prekybos Organizacijos nutarimu, gavo neribotą laisvę įtakoti besivystančių šalių sėklų rinkas. Kuriamoms augalų rūšims pritaikant „intelektualines nuosavybės teises“ buvo pakenkta gamtinei įvairovei. Biotechnologiniai konglomeratai, prisidengdami „pagalbos maistu“ programomis, teikė ūkininkams GM sėklas. Kai buvo sulaukta derliaus, ūkininkai suprato, kad negalės toliau auginti produktų nemokėdami už autorines teises Monsanto, Arch Daniel Midland ir kitoms kompanijoms. Tada ūkininkai suprato galėsiantys išauginti derlių tik tada, jei naudos trąšas, insekticidus ir herbicidus, pagamintus ir pardavinėjamus tų pačių žemės ūkio kompanijų.
Pačių žemdirbių gaunamas sėklas pakeitė genetiškai modifikuotos sėklos. Buvo suardytas žemės ūkio ciklas, kai žemdirbiai gali panaudoti pernykštes sėklas kitam derliui. Toks destruktyvus modelis, kuris gali sukelti badą, nulėmė žemės ūkio griūtį visame pasaulyje.
