Praeitą mėnesį Michailas Chodorkovskis, buvęs naftos kompanijos „Jukos“ vadovas, turtingiausias žmogus Rusijoje, buvo apkaltintas grobstymu ir pinigų plovimu ir nuteistas 14 metų kalėjimo, rašo „The New York Times“.
Pirmą kartą suimtas 2003 metų spalio mėnesį, M. Chodorkovskis jau kalėjo 8 metus dėl kaltinimų sukčiavimu. Pridėjus naują bausmę kalėjime buvęs naftos magnatas gali likti iki 2017 metų.
Vakaruose, kur M. Chodorkovskis yra laikomas Vladimiro Putino autoritarinio režimo auka, abu teismo procesai buvo pasmerkti kaip politiniai. Rusijoje žmonės vis dar yra nepatenkinti dėl to, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo grupelė oligarchų susikrovė milžiniškus turtus ir M. Chodorkovskio teismo procesą laiko pelnytu.
M. Chodorkovskio advokatai pasikvietė keturis dienraščius pateikti savo klausimus po antrojo bylos nagrinėjimo. Pateikiame ištraukas iš M. Chodorkovsio pateiktų atsakymų į šiuos klausimus.
– Ką darytumėte, jei jus paleistų iš kalėjimo? Ar pradėtumėte verslą? O gal įsitrauktumėte į politiką?
– Aš net sunkiai įsivaizduoju save laisvėje, kai Vladimiras Putinas tiesiogiai nurodo teismui, kad aš „turiu likti kalėjime“. Vis dėlto, nesvarbu ar būčiau kalėjime, ar laisvėje, aš tęsiu savo pilietinį darbą. Verslas yra praeities dalykas, tačiau jei mano šaliai reikia profesionalių įgūdžių, ar net mano gyvenimo, aš tai suteiksiu. Aš esu rusas. Tokie mes jau esame.
Aš tikiu, kad Rusija taps demokratine valstybe, laisva nuo korumpuotų pareigūnų, kad mes turėsime nepriklausomą teismų sistemą, parlamentą ir sąžiningus rinkimus, kad jėgos struktūros saugos žmones, o ne korumpuotą biurokratiją. Tačiau kelias [link to] nebus paprastas ir lengvas. Mano teismo sprendimas parodė, kur šiuo metu mes esame.
– Tai, ar jūsų teismas buvo teisingas ar ne, yra vienas klausimas. Kitas klausimas yra, ar galios ir turtų koncentracija saujelėje oligarchų, kurių dauguma yra pabėgę iš šalies su savo turtas, buvo protinga ir teisinga. Ar taip?
– Jei šiandieninė valdžia būtų iš tiesų susirūpinusi neteisingu turto pasiskirstymu, jie galėjo sutikti su pasiūlymu dėl kompensacinio mokesčio, kurį kelių savo kolegų vardu aš pateikiau 2003 metais. Ir vis tik, praėjus tiek metų arti valdžios esančių milijardierių turtas tik dar labiau išaugo.
Akivaizdu, kad tuos, kurie gali būti pavadinti tikraisiais oligarchais, tuos, kurie sujungė valdžios galią ir didelius verslus vieno asmens rankose, sukūrė ne kas kitas kaip V. Putinas ir jo bendražygiai. Likusieji „Forbes" veidai ir, tiesą sakant, netgi reikšminga smulkiojo verslo dalis sutiko sumokėti duoklę biurokratijai vienokiu ar kitokiu būdu. Kai kurie šiuo metu yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Deja, aš toli gražu nesu vienas.
– Dauguma žmonių mano, kad jūs buvote suimtas dėl to, kad siekėte valdžios. Ar tai tiesa? Jei ne, kodėl jus suėmė ir kodėl jus laiko kalėjime?
– Aš niekada neslėpiau fakto, kad aš esu autoritarinių tendencijų politikoje priešininkas ir visuomet palaikiau opoziciją. Borisui Jelcinui tai buvo normalu. V. Putinui ir jo sukurtam režimui tai tapo nepriimtina. Tuo pat metu aš niekuomet nesiekiau politinės galios, nes turiu kitų interesų.
Galbūt V. Putinas geriau nei išorės stebėtojai suvokia, kokia iš tiesų silpna yra jo galia ir kiek nedaug tereikia ją nuversti. Arba galbūt tie pareigūnai, kurie išsirikiavę laukia savo eilės „Jukos“ grobstyme, gali puikiai juo manipuliuoti.
V. Putinas aiškiai parodė, kad jis laiko mane savo asmeniniu oponentu. Aš su tuo sutinku. Tačiau [jam] pavaldus teismas yra ne ką geresnis už banditų klubą. Abi priemonės yra vienodai nepriimtinos siekiant atitaisyti skriaudas civilizuotoje visuomenėje. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas aiškiai su tuo sutinka ir prisiima visą atsakomybę dėl tokių teisminės sistemos reformos nesėkmių.
– Jūs visuomet dėjote savo viltis į D. Medvedevą, kuris yra teisininkas. Ar jūs esate juo nepatenkintas?
– Aš nuoširdžiai esu nepatenkintas tuo, kad prezidentas D. Mevedevas iki šiol nesugebėjo įgyvendinti savo pažado dėl visų lygybės prieš įstatymus.
Asmeniškai man prezidentas D. Medvedevas yra kur kas labiau suprantamas [nei V. Putinas]. Jis yra politinis pragmatikas, turintis tam tikrų idėjų, kurios tinka demokratijai. Aš puikiai suvokiu jo situaciją ir dėl to retai jį kritikuoju. Tačiau mes turime teisę tikėtis iš jo veiksmų. Ar mes galime juo tikėti? Jo troškimais – ne, tačiau jo pažadais – taip. Yra labai svarbu skirti šiuos du dalykus.
– Jei palygintumėte pirmąjį ir antrąjį savo teismų procesus, kokie buvo jų skirtumai?
– Pripažinsiu, kad iš išorės antrasis teismas buvo panašesnis į normalų teismo procesą nei pirmasis. Mums buvo suteiktas žodis, taip pat buvo leista dalyvauti žiniasklaidai. Vis dėlto, kaip ir pirmojo teismo metu, gynybos veiksmai buvo suvaržyti neleidžiant pakviesti liudytojų pateikti savo parodymų, kai tuo tarpu prokuroras atvirai baugindavo pasisakiusiuosius. Buvo prieita prie tokios ribos, kuomet prokuroras tiesiog atsisakė pateikti teismui daiktinius įrodymus. Be abejo, visa tai visiškai neatitinka Rusijos įstatymų.
– Rusijos žiniasklaidos nuomone, jūs buvote priverstas atsakyti už visus oligarchus. Tai reiškia, kad jie visi veikė šešėlyje. Ar galite tai pakomentuoti?
– Aš nenoriu kalbėti apie tai, ko tikrai nežinau. Faktas, kad pirmojo teismo metu jie mane apkaltino tuo, kad naudojausi mokesčių skaičiavimo praktika, kuri net ir šiandien yra plačiai pripažįstama. Tai yra, jie nuteisė mane selektyviai pritaikydami įstatymus.
Antrasis kaltinimas paprasčiausiai buvo absurdas. Pasak teismo nuosprendžio ne „Jukos“ buvo naftos pirkėjas iš dukterinių įmonių, tačiau pats aš. Teismas nuteisė mane už tai, kad aš asmeniškai pavogiau 350 mln. tonų naftos iš „Jukos“. Tai yra net 20 mln. tonų daugiau nei „Jukos“ pagamino. Tokiu atveju, kodėl iš „Jukos“ buvo reikalaujama grąžinti 30 mln. JAV dolerių mokesčių? Ir iš kur tada „Jukos“ gavo 15 mlrd. pelną? Teismas negalėjo to paaiškinti.
– Savo baigiamajame pareiškime, kaip ir visuose interviu, straipsniuose ir laikraščiuose, jūs ir kiti politiniai kaliniai bei tremtiniai nuo dekabristų iki A. Sacharovo, apibūdina jūsų „kitokios Rusijos“ viziją. Ar jūs sieksite tęsti jų tradiciją?
– Racionalus asmuo, įsitraukiantis į tiesioginį ginčą su esama valdžia tikriausiai turi savo ateities šalies viziją. Aš nesu išimtis. Iki kokio lygio mano požiūriai ir mano likimas gali būti sulyginti su tų nepaprastų žmonių likimais parodys tik laikas. Bet kuriuo atveju, jie man yra gero elgesio pavyzdžiai.
Daryti iš manęs pavyzdį yra svarbu autoritarinei valdžiai, nes tai leidžia įbauginti kitus oponentus. Tai kaip vieša egzekucija. Nepaisant to, viešas sąskaitų suvedinėjimas turi ir kitą aspektą – tai paverčia eilinį pilietį kovos su savivale simboliu. Būtent tai mano atveju ir vyksta.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar darytumėte ką nors kitaip?
– Mano pilietinis požiūris būtų dar aktyvesnis ir atviresnis. Ir aš sugebėčiau geriau apsaugoti „Jukos“ investuotojų interesus. Niekada neįsivaizdavau, kad kompanija bus visiškai sunaikinta ir išardyta. Atimti iš manęs – taip, tačiau visiškai sunaikinti – ne. Tai buvo akivaizdi valdančiosios galios klaida, nors nemažai gerai žinomų asmenų neblogai dėl to apsimetinėja.
– Esate pasakęs, kad Rusijoje vėl prasidėjo stagnacija, V. Putino eros stagnacija. Jūsų nuomone, kas yra didžiausias Rusijos vystymosi priešas? Ką reiktų padaryti, norint pažadinti žmones?
– Nekyla jokių abejonių dėl to, kad didžiausias Rusijos plėtros priešas yra mūsų apatija. V. Putinas ir jo elitas yra niekas kitas kaip tik pilietinės visuomenės nebuvimo pasekmė. Nepaisant to, negalima paneigti to, kad jie nemažai prisidėjo prie to, kad sunaikintų pilietinės saviorganizacijos auglius ir sugriautų tokias demokratines institucijas kaip nepriklausomi teismai ar rinkimų sistemos, pakeisdami jas fiktyviomis. Žmones galima pažadinti sakant jiems tiesą ir rodant pavyzdį.
– Ar tikitės daugiau paramos iš Vakarų valstybių ir tarptautinės bendruomenės?
– Vakarų viešoji nuomonė vaidina svarbų vaidmenį mūsų šalyje. Nuorodos į Vakarus yra įprastas būdas, kurį valdžia naudoja siekdama legitimizuoti savo veiksmus. Aš sutinku su tuo, kad dauguma gerbiamų žmonių tiek Rusijoje, tiek ir Vakaruose atsikratė iliuzijos bei politinio teisingumo ir tai, kas dabar vyksta, atvirai vadina barbarizmu ir žiaurumu.
Rusija yra suvereni valstybė, tačiau remti apgaulę, demonstruoti pagarbą korumpuotiems pareigūnams yra amoralu.
Aš tikiuosi, kad tarptautinė bendruomenė suvoks, koks svarbus yra jos pripažinimas režimo teisėtumui Rusijoje. Aš tikiuosi, kad Vakarų valstybės supras, kad Rusijos demokratijos perspektyvos nėra vien tik tušti žodžiai, kurie gali būti paaukoti vardan šiandienos interesų.
Žmonės šiandien gyvena ilgai. Dabartinė Vakarų politikų karta dar savo gyvenimo metuose sulauks dėkingumo arba pasmerkimo iš savo palikuonių. Aš esu dėkingas visiem tiem, kurie mane palaiko, savo kolegoms ir kitoms savivalės aukoms.
