„Bent 24 žmonės yra girdėję ar matę sprogimą ar ugnies kamuolį“, - sakė spaudos konferencijoje parlamentinės komisijos, tiriančios įvykius, vadovas Antoni Macierewicius. Kaip praneša dziennik.pl, komisijos vadovas taip išreiškė nepasitikėjimą pirminėmis oficialiomis išvadomis, kurias pateikė tuometinio Lenkijos vidaus reikalų ministro Jerzy Millerio vadovaujama komisija.
Varšuva tuomet oficialiai pripažino savo klaidas, bet taip pat tvirtino, kad dalis kaltės tenka Smolensko dispečeriams, kurie netinkamai atliko savo pareigas. Be kita ko išvadose buvo teigiama, kad su pilotais kabinose, neva nesėkmingo nusileidimo metu kalbėjosi Lenkijos oro pajėgų vadas Andrzejus Blasikas. Lėktuvas, esą, tiesiog nusileido ne vietoje ir trenkėsi į žemę.
A.Macierewicius nepraleido progos priminti vyriausybės komisijos vicepirmininko Matthiaso Laskos pripažinimą, jog jis ir jo bendradarbiai komisijoje nėra mokslininkai, o be to, kaip pažymėjo politikas, niekada nebuvo įvykio vietoje – Smolensko apylinkėse – kai ten vyko tyrimas.
Pasak Teisės ir Teisingumo partijos (PiS) vicepirmininko, M. Laska ir jo pavaldiniai yra premjero, Pilietinės platformos (PO) lyderio Donaldo Tusko žmonės, kurie pasak A. Macierewiciaus, tiesiog nekritiškai priėmė Rusijos tyrimo versiją.
„Šiandien pristatoma tyrimo versija yra kraštutinai rusiška ir pasižymi išpuolius prieš lenkų pilotus bei generolą A. Blasiką“, - piktinasi jis, pridurdamas, jog visi įrodymai byloja, kad generolo kabinoje tuo metu nebuvo – jis buvo salone.
Remdamasis savo suburtų ekspertų išvadomis A. Macierewicius aiškina, kad orlaivis, kuriuo skrisdamas žuvo tuometinis prezidentas Lechas Kaczynskis ir didelė dalis Lenkijos karinio, politinio bei visuomenės elito, ne šiaip trenkėsi į žemę, o kažkodėl sprogo ore. Abiem atvejais, kaip pabrėžia PiS atstovas, korpusas turėtų atrodyti visiškai skirtingai. Pasak oficialios versijos, didžiausia klaida tenka neteisingai situaciją įvertinusiems ir ne vietoje pradėjusiems leistis lenkų pilotams.
M. Lasekas jau anksčiau žiniasklaidai kategoriškai atmetė teiginius, kad yra tapęs D. Tusko vyriausybės kalbėtoju. „Aš esu tik skrydžių nelaimių ekspertas. Man dirbant jau pasikeitė penkios vyriausybės“, - pastebėjo jis, pridurdamas, jog komisijos išvadoms pritarusi ir lakūnų bendruomenė.
Papildomiems tyrimams (yra ant lėktuvo nuolaužų sprogmenų pėdsakų ar ne ir kt.), anot M. Laseko, tiesiog nebuvo priežasčių, nes esą visiškai pakako kitos ekspertinės informacijos, t.y. – juodųjų dėžių įrašų. Pasak jo, keliamas triukšmas yra tik politikų darbas publikai. „Daugybę kartų sakiau, kad ekspertų diskusija be politikų dalyvavimo, turi įvykti", - aiškina jis.
Politines aistras bei įvairias sąmokslų teorijas gimdanti katastrofa ir šiandien aktuali valstybėje. Pradžioje papildomų tyrimų reikalingumą neigusi D. Tusko vyriausybė vėliau pripažino, jog esama nepaaiškintų aplinkybių, o dalis visuomenės tiki, kad į šalies politinį elitą galėjo nužudyti Kremlius.
Lenkijos prezidento L. Kaczynskio lėktuvo Tu-154M katastrofa prie Smolensko įvyko 2010 metų balandžio 10 d. Per ją žuvo visi 96 orlaiviu skridę žmonės, tarp jų – šalies prezidentas Lechas Kaczynskis. Aukštų politikos ir kariuomenės atstovų delegacija vyko pagerbti Katynės žudynių, kuriose sovietai, Antrojo pasaulinio karo metu kartu su naciais užgrobę Lenkiją, išžudė nelaisvėn paimtus lenkų karininkus, aukų.
Žuvo 88 keleiviai ir aštuoni įgulos nariai.
Tarp žuvusiųjų:
Lechas Kaczyńskis – Lenkijos prezidentas; Maria Kaczyńska – Lenkijos prezidento žmona; Ryszardas Kaczorowskis – paskutinis Lenkijos prezidentas emigracijoje; Krzysztofas Putra – Lenkijos Seimo vicepirmininkas; Krystyna Bochenek – Lenkijos Senato vicepirmininkė; Jerzy Szmajdzińskis – Lenkijos Seimo vicemaršalka, buvęs Lenkijos gynybos ministras; Władysławas Stasiakas – Lenkijos prezidento kanceliarijos vadovas; Aleksandras Szczygło – Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas; Jacekas Sasinas – Lenkijos prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas; Pawełas Wypychas – Lenkijos prezidento kanceliarijos valstybės sekretorius; Stanisławas Komorowskis – Lenkijos gynybos viceministras; Tomaszas Merta – Lenkijos kultūros viceministras; Maciejus Płażyńskis – buvęs Lenkijos Seimo maršalka; Mariuszas Kazana – Lenkijos diplomatinio protokolo tarnybos vadovas; Mariuszas Handzlikas – Lenkijos prezidento kanceliarijos darbuotojas; Andrzejus Kremeris – Lenkijos užsienio reikalų viceministras; Franciszekas Gągoras – generolas, Lenkijos kariuomenės generalinio štabo vadovas; Andrzejus Karweta – viceadmirolas, Lenkijos karo laivyno vadas; Andrzejus Przewoźnikas – Lenkijos kovų ir kančių atminties apsaugos tarybos generalinis sekretorius; Ryszardas Rumianekas – Varšuvos kardinolo Stefano Wyszynskio universiteto rektorius; Grzegorzas Dolniakas – Lenkijos Seimo narys; Przemysławas Gosiewskis – buvęs Lenkijos vicepremjeras; Zbigniewas Wassermannas – Lenkijos Seimo narys; Januszas Kochanowskis – Lenkijos žmogaus teisių komisaras; Sławomiras Skrzypekas – Lenkijos nacionalinio banko vadovas; Januszas Kurtyka – Lenkijos nacionalinės atminties instituto prezidentas; Tadeuszas Płoskis – divizijos generolas, Lenkijos kariuomenės vyskupas; Aleksandra Natali-Świat – Lenkijos Seimo narė; Leszekas Deptuła – Lenkijos Seimo narys; Grazyna Gesicka – buvęs Lenkijos regioninio vystymo ministras; Arkadiuszas Rybickis – Lenkijos Seimo narys; Sebastianas Karpiniukas – Lenkijos Seimo narys; Jolanta Szymanek-Derez – Lenkijos Seimo narė; Wiesławas Woda – Lenkijos Seimo narys; Edwardas Wojtas – Lenkijos Seimo narys; Janina Feklińska – Lenkijos Seimo narė; Stanisławas Zającas – Lenkjos Seimo narys; Izabela Jaruga Nowacka – Lenkijos Seimo narė; Januszas Krupskis – Lenkijos karo veteranų ir represuotų asmenų biuro vadovas; Tadeuszas Płoskis – Lenkijos kariuomenės vyskupas; Mironas Chodakowskis – generolas, stačiatikių bažnyčios arkivyskupas; Adamas Pilchas – evangelikų pastorius; Piotras Nurowskis – Lenkijos olimpinio komiteto prezidentas.
