REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiuo metu daug rašoma apie Sirijos konflikto aktualijas, bet iš esmės jau galima pažiūrėti į jį iš teorinės perspektyvos kaip į vieną iš šiuolaikinio (skaičiuojant nuo šaltojo karo pabaigos) karinio politinio konflikto tipų. Iš pradžių reikėtų atskirti konfliktus, kur didžiosios valstybės dalyvauja (dalyvavo) tiesiogiai (pavyzdžiui, JAV Irake ir Afganistane, Prancūzija Malyje ir panašiai), ir tuos, kur jos susilaiko (bent jau pradiniame etape) nuo tiesioginio įsikišimo – kaip tik Sirijos atvejis. Toliau galima kalbėti apie politinę ir karinę atskirai paimto konflikto specifiką.

Šiuo metu daug rašoma apie Sirijos konflikto aktualijas, bet iš esmės jau galima pažiūrėti į jį iš teorinės perspektyvos kaip į vieną iš šiuolaikinio (skaičiuojant nuo šaltojo karo pabaigos) karinio politinio konflikto tipų. Iš pradžių reikėtų atskirti konfliktus, kur didžiosios valstybės dalyvauja (dalyvavo) tiesiogiai (pavyzdžiui, JAV Irake ir Afganistane, Prancūzija Malyje ir panašiai), ir tuos, kur jos susilaiko (bent jau pradiniame etape) nuo tiesioginio įsikišimo – kaip tik Sirijos atvejis. Toliau galima kalbėti apie politinę ir karinę atskirai paimto konflikto specifiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Politinis aspektas

Politinis Sirijos įvykių aspektas pirmiausia yra susijęs su autoritariniu B. Assado režimo pobūdžiu (kartu su etniniu ir religiniu faktoriumi tai šiandien vienas iš pagrindinių įtampos šaltinių pasaulyje). Kitaip tariant, viskas prasidėjo nuo protestų prieš autoritarizmą. Panašiai situacija klostėsi ir Libijoje. Tačiau palengva tiek ten, tiek Sirijoje opozicija tapo labai įvairialypė ir itin radikalizavosi. Į vieną ir kitą šalį greitai atskubėjo islamo samdiniai-ekstremistai-teroristai, kurie pradėjo savo sunitišką džihadą, o sirų tautos interesai jiems rūpi mažiausiai. Šiuo atveju svarbu užfiksuoti vis svaresnį nevalstybinių karinių veikėjų vaidmenį šiuolaikiniuose konfliktuose, o Sirijoje „Hezbollah“ net kariauja valdžios pusėje, tai tokio pobūdžio grupuotėms reta. Toks jos elgesys aiškintinas ryšiais su šiitišku Iranu, kuris yra artimas Damasko sąjungininkas, ir čia išryškėja dar vienas – internacionalinis – šiuolaikinio konflikto bruožas.

REKLAMA

Kitaip tariant, šiandieniniuose konfliktuose paprastai susipina kelių globalių ir daugybės regioninių galių interesai, ir šalis, kurioje viskas vyksta, iš esmės tampa šių interesų įkaite. Svarbus momentas šiuo atveju yra tas, kad greitai išryškėja, kas yra kas (kas kieno sąjungininkas) tarptautinėje arenoje. Keli konfliktai iš eilės jau leidžia kalbėti apie daugiau ar mažiau pastovias koalicijas. Pavyzdžiui, Sirijoje akivaizdi Rusijos, už kurios stovi Iranas su Kinija, ir Amerikos, kurią remia Europa ir Turkija su Saudo Arabija ir Kataru, priešprieša. Ir tai jau regioninė ir globali tendencija, verčianti sutikti su ekspertais, teigiantiems, kad šaltasis karas nesibaigė – tik kuriam laikui „užmigo“, o dabar įgauna senas naujas formas. Dar labiau šį jausmą sustiprina tai, kad Vakarai paradoksaliai remia teroristus, kurie vėliau stoja prieš savo rėmėjus (tai ryškus šaltojo karo bruožas, tuomet konjunktūriniai geopolitiniai interesai buvo aukščiau ilgalaikių rizikų).

REKLAMA
REKLAMA

Į konfliktą užsienio galios kišasi įvairiai. Pirmiausia remia vieną pusę politiškai (pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose), antra, teikia finansinę pagalbą, trečia, (par)duoda ginklus ir/ar siunčia į konflikto zoną savo instruktorius ar specialiąsias pajėgas, ketvirta, vykdo šališką informacinę kampaniją.

Čia iš karto būtina pasakyti, kad bet koks šiuolaikinis konfliktas neįsivaizduojamas be atitinkamo informacinio apiforminimo. Valdantysis režimas daugiausia naudojasi kontroliuojamomis valstybinės žiniasklaidos priemonėmis ir informaciniais sąjungininkių šalių kanalais, o opozicija pirmiausia eina į socialinius tinklus, kartu naudodamasi informacine savo tarptautinių rėmėjų pagalba. Pirmutinis abiejų konflikto pusių uždavinys – įtikinti pasaulio bendruomenę savo šūkių pagrįstumu, tai sudaro palankias sąlygas arba užkerta kelią užsienio intervencijai, o tai vienaip ar kitaip lemia situaciją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagaliau, iš esmės visus šiuolaikinius konfliktus (Jugoslavija, Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija ir t. t.) apibūdina posakis „Visi žino, kaip pradėti karą, bet mažai kas žino, kaip jį užbaigti“. Juose kaip „spalvotosiose revoliucijose“ – opozicija yra tiesiog prieš viską, kas yra, tačiau negali normaliai paaiškinti, ką darys pergalės atveju. Tokią situaciją lemia ir tai, kad su valdančiuoju režimu kovoja įvairios grupės, kurias pradžioje vienija tikslas pakeisti valdžią, o vėliau jos pradeda konfliktuoti tarpusavyje dėl tos pačios valdžios ir viskas pasidaro dar blogiau, negu buvo anksčiau. Užsienio rėmėjai iš pradžių patenkinti, o vėliau ima stebėtis, kodėl vakarykščiai „pavaldiniai“ nukreipia ginklus prieš savo „šeimininkus“ (tarsi tai nebuvo aišku nuo pat pradžių).

REKLAMA

Karinis aspektas

Šiuolaikiniai konfliktai yra išskirtiniai ir karine prasme. Turbūt ryškiausias jų bruožas yra tas, kad jie daugiausia vyksta miestuose, taigi sunku kalbėti apie kokią nors fronto liniją. Ja tampa kiekvienas kvartalas, kiekvienas namas, kiekviena gatvė. Tokiomis aplinkybėmis svarbiausia jėga yra gerai paruošti lengvai ginkluoti pėstininkai, puikiai pažįstantys miesto gatves ir požemines komunikacijas (taip pat plačiai naudojami dirbtiniai tuneliai). Pagrindinė ginkluotė – automatai, kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai ir minosvaidžiai, ugniasvaidžiai ir net peiliai. Taip pat labai svarbų vaidmenį vaidina snaiperiai, kurie yra tikras galvos skausmas puolančiajai (paprastai tai valstybinės pajėgos) pusei.

REKLAMA

Su jais galima kovoti kuriant dūmines uždangas, bet efektyvesnis būdas yra tankas. Apskritai reikėtų pabrėžti, kad tokią sunkiąją ginkluotę kaip tankai, šarvuočiai, artilerija ir aviacija miesto sąlygomis efektyviai naudoti sunku, bet galima. Tik daryti tai reikia protingai. Po pirmojo Rusijos karo Čečėnijoje (ypač po naujamečio Grozno šturmo) susikūrė mitas, kad šarvuota technika mieste – kvailystė. Jis gimė dėl kai kurių tuometinių Rusijos karinių vadų avantiūrizmo ir nepasiruošimo. Iš tikrųjų vieno dviejų tankų/šarvuočių grupė kartu su pėstininkais ir artilerija užnugaryje yra optimaliausias puolimo variantas mieste, vėliau paliekant techniką strateginiuose užimtos teritorijos taškuose (tą įrodė dar Antrasis pasaulinis karas). Aviacijos naudojimo problema ta, kad, kol ji atskris, priešo kariai išsilakstys ir bombos/raketos bus metamos į tuščią vietą. Todėl sraigtasparnius ir atakos lėktuvus miestuose prasminga naudoti paruošiamojoje („valymo“) fazėje arba per ilgalaikį kovinį susidūrimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turėdama pranašumą sunkiosios ginkluotės srityje, valdžia gali kovoti su sukilėliais pakankamai sėkmingai, bet kartu ji susiduria su dilema: jeigu plačiai naudoji tankus, artileriją ir aviaciją, turi susitaikyti su tuo, jog atitinkama vietovė bus sugriauta iki pamatų, ir kad joje vėliau galėtų gyventi žmonės, beveik viską reikės statyti iš naujo. Taip pat minėtų karinių priemonių naudojimas neišvengiamai veda prie didesnio civilių aukų skaičiaus (ką jau kalbėti apie pabėgėlių problemą, su kuria susiduria ne tik kariaujanti valstybė, bet ir artimiausi jos kaimynai). Gyventojai paprastai nenoriai palieka savo namus net karo atveju ir lieka konflikto zonoje, kurioje faktiškai susimaišo su kombatantais. Taip jie tampa abiejų kariaujančių pusių aukomis: valdžia žudo iš tankų ir lėktuvų, neskirdama savų ir svetimų, ir baudžia už paramą sukilėliams, o šie žudo už simpatijas valdžiai ir kartais tiesiog dėl malonumo. Apskritai praktiškai visi šiuolaikiniai konfliktai pasižymi itin dideliu žiaurumu, nes pilietinis karas su etniniu/religiniu atspalviu yra pats žiauriausias (prisiminkime Jugoslaviją, Čečėniją, Libiją ir t. t.). Ženevos konvencijos? Pamirškite!

REKLAMA

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinis konfliktas – tai paprastai konfliktas, kylantis kokios nors valstybės viduje (dėl religinių, etninių ar politinių veiksnių, kuriuos galbūt paaštrino užsienio jėgos), o vėliau apaugantis įvairiais regioniniais ir net globaliais interesais. Tarptautiniai veikėjai sprendžia jame savo uždavinius, o pati kariaujanti šalis tuo metu virsta pelenais. Karas per šiuolaikinį konfliktą dažniausiai vyksta miestuose, kur puolančioji pusė susimaišo su besiginančiąja ir civiliais. Pastarieji kenčia labiausiai ir nuo visų.

P. S. Trumpas filosofinis nukrypimas. Kas sakė, kad anksčiau konfliktai buvo žiauresni? Parodykite jam išprievartautas moteris Jugoslavijoje, nupjautas galvas Čečėnijoje, sudraskytus vaikų kūnus Afganistane ar Irake ir, žinoma, kadrus iš Sirijos, kaip „konstruktyvios opozicijos“ atstovas valgo nukauto priešininko vidurius. XXI amžius, bet pasikeitė, atrodo, tik žudymo būdai, o žmonės – nelabai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų