Irano valdžios sistema pasirodė esanti kur kas atsparesnė, nei manyta. Ji pradėjo sparčiai persitvarkyti pagal naujas sąlygas.
Islamo revoliucijos gvardijos korpuso vaidmuo ir sistemos militarizacija
Pagrindinį vaidmenį išsaugant šalies valdymą prisiėmė Islamo revoliucijos gvardijos korpusas (IRGK). Būtent ši struktūra pasirodė esanti geriausiai pasirengusi krizei. Dar iki dabartinio karo IRGK viduje buvo parengti darbo protokolai tam atvejui, jei būtų sugriauta įprasta valdžios vertikalė, rašoma „Pravda Heraščenka“.
Po dalies vadovybės žūties IRGK faktiškai perėmė pagrindinių valstybės funkcijų kontrolę.
Kaip pažymi Karališkojo jungtinių gynybos tyrimų instituto mokslo darbuotojas Antonio Giustozzi, tarp civilinių politikų Korpusas ir toliau pasitiki tik Aukščiausiosios nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi Ali Larijani bei parlamento pirmininku Mohammadu-Bageru Qalibafu.
Civilinė šalies vadovybė tuo pat metu išlieka veikiau formaliai. Prezidentui Masoudui Pezeshkianui, iš esmės, buvo pasiūlyta susikoncentruoti į civilinių institucijų darbo palaikymą.
Dėl to režimas pastebimai militarizavosi – daugelį pagrindinių sprendimų dabar priima kariškiai, o valstybinis mechanizmas pamažu prisitaiko prie jų valdymo modelio.
Decentralizacija vietoj hierarchijos
Sistemos atsparumas didžiąja dalimi aiškinamas tuo, kad IRGK vadovavimo struktūra iš pradžių buvo kuriama atsižvelgiant į galimą centrinės vadovybės praradimą. Nuolatinių smūgių ir grėsmės likviduoti vadus sąlygomis IRGK perėjo prie autonominių padalinių modelio.
Aviacija, laivynas, „Quds“ pajėgos (elitinis IRGK padalinys) ir sausumos pajėgos veikia santykinai savarankiškai ir mažiau priklauso nuo centrinio štabo.
Panašus principas taikomas ir žemesniu lygmeniu. Kariškiai paliko nuolatines bazes ir perėjo prie nedidelių mobilių grupių, kurios reguliariai keičia dislokacijos vietas. Tokia schema gerokai apsunkina jų aptikimo ir sunaikinimo užduotį.
Išgyvenimo strategija ir regioninio konflikto grėsmė
Nepaisant sunkių nuostolių, Iranas toliau suduoda atsakomuosius smūgius. Tuo pat metu gebėjimas strategiškai planuoti niekur neišnyko.
Iš pradžių buvo svarstomas masinės atakos išskirtinai prieš Izraelį variantas. Vėliau jo buvo atsisakyta. Dabar strategija grindžiama konflikto išplėtimu iki regioninio lygio, kad jis taptų per brangus priešininkams.
Tuo aiškinami smūgiai Persijos įlankos šalių naftos infrastruktūrai ir bandymai blokuoti Hormūzo sąsiaurį. Tuo pat metu Teheranas veikia gana atsargiai, stengdamasis per greitai neišeikvoti raketų atsargų ir išsaugoti jas ilgesniam karui.
IRGK viduje iš pradžių buvo ruošiamasi darbui galimo režimo žlugimo sąlygomis. Valdymo decentralizacija daro šią struktūrą gerokai mažiau pažeidžiamą oro antskrydžiams ir tiksliniams vadų likvidavimams.
Todėl, A. Giustozzi nuomone, net ir toliau griaunant šalies infrastruktūrą, Korpusas, tikėtina, galės išsaugoti kovinę parengtį.
Tačiau išorinis karas nėra vienintelė grėsmė režimui. Šalies viduje išlieka destabilizacijos rizika iš opozicijos ir etninių sukilėlių (kurdų bei beludžių) pusės.
Tokiomis sąlygomis, Karališkojo jungtinių gynybos tyrimų instituto analitiko nuomone, labiausiai tikėtinas scenarijus Iranui gali būti ne demokratinės santvarkos įvedimas, o valstybės suirimas ir chaosas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
